Paklausta, ar tikrai bendrojo ugdymo mokyklose vaikams su spec. poreikiais geriau nei specialiosiose, jau keliolika metų su tokiais vaikais dirbanti A. Lastauskaitė nesudvejoja: „Taip. Geriau tiek vaikams su spec. poreikiais, tiek kitiems vaikams. Suvokimas, kad mes esame skirtingi ir turime gerbti vienas kitą, yra didžiausia vertybė. Įtraukusis ugdymas jau prasidėjęs daug anksčiau. Šiuo metu jau daug vaikų mokosi bendrojo ugdymo mokyklose. Nauda yra abipusė. Vaikai mokosi tolerancijos, geba padėti silpnesniam savo klasės draugui. Tuo metu vaikai su spec. poreikiais mato savo bendraamžių elgesį, iš jų mokosi. Šie vaikai turi išmokti gyventi visuomenėje, tai kelias į savarankiškesnį gyvenimą. Nuo to ir valstybei bus lengviau.“
– Jau nuo šių mokslo metų Lietuvoje įsigalės įtraukusis ugdymas, kurio iki šiol daug kas baiminasi. Gal ką patartumėte tiek pedagogams, tiek nerimaujantiems tėvams?
– Gera girdėti, kad nuo rugsėjo Lietuvoje įsigalios nuostatos, kurios numato, kad kiekvienam vaikui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, turės būti sudarytos sąlygos ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje – darželyje, mokykloje – kartu su savo bendraamžiais. Mano, kaip specialistės, nuomone, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integravimas į bendrą mokymosi procesą padės jiems lengviau įveikti turimus sunkumus ir nesijausti atskirtiems nuo bendraamžių.
Mano patarimas tiek pedagogams, tiek tėvams būtų ieškoti bendradarbiavimo galimybių, siekiant padėti vaikams. Mokyklose dirba įvairūs specialistai, kurie bendradarbiaudami su pedagogais gali pasiekti labai daug ugdant šiuos vaikus. Tėvai turėtų nuolat domėtis savo vaiko ugdymu, bendradarbiauti su mokykla. Tik bendras darbas gali duoti rezultatų.
– Kokie didžiausi iššūkiai kyla šeimoms, auginančioms vaikus su spec. poreikiais? Galbūt jūs, kaip specialistė, įžvelgiate pasikartojančių klaidų ir galėtumėte pasidalinti savo įžvalgomis?
– Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, juk vaikai yra mūsų ateitis. Todėl pirmiausia reiktų galvoti valstybiniu lygmeniu. Valstybės ir visuomenės požiūris į šeimas, auginančias vaikus su spec. poreikiais, yra pamatinis. Nuo to priklauso, kaip organizuojamas ugdymas, kaip teikiamos paslaugos tėvams ir vaikams, finansinė parama, specialistų rengimo politika.
Šeimos, auginančios vaikus su spec. poreikiais, tikrai turi nemažai iššūkių. Pirmiausia, manau, jie susiduria su informacijos stoka. Išgirdę, kad jų vaikas turi raidos sutrikimą, nežino, ką daryti, kur kreiptis pagalbos, kokias teises turi vaikas ir kokias tėvai. Nepamirškime, kad tiek vaikai, tiek tėvai yra skirtingi. Dalis tėvų Lietuvoje bijo, nenori pripažinti, kad jų vaikas turi raidos sutrikimą. Tėvai nesijaučia saugūs dėl savo vaikų. Tėvų nerimas, baimės yra pagrįstos ir suprantamos.
Mes, specialistai, turime tėvams padėti, o ne sudaryti dar papildomų kliūčių. Lietuvos įtraukties švietimo centras ir Sutrikusio raidos vaikų konsultavimo skyrius atlieka labai svarbią ir kilnią funkciją, padedant švietimo bendruomenei, šeimoms ir vaikams. Šių centrų įsteigimas tikrai didelis žingsnis grindžiant spec. poreikių turinčių vaikų ugdymą įtraukiojo ugdymo kultūra bei diegiant pozityvaus palaikymo sistemą Lietuvos mokyklose.
Tėvams labai reikalinga ir laikino atokvėpio tėvams paslauga, nes tėvams turi būti sudaryta galimybė pailsėti. Susirgę tėvai taip pat turi turėti galimybę kažkur saugiai palikti savo vaikus. Pervargę tėvai negali tinkamai pasirūpinti vaiku ir savimi.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į finansinę paramą, skirtą vaikui, ir kitą paramą šeimoms. Spec. poreikių turinčių vaikų ugdymui reikalingos įvairios priemonės. Taip pat labai svarbu, kad šiems vaikams būtų prieinami būreliai, pavyzdžiui, muzikos terapija, užsiėmimai baseine ir kiti, priklausomai nuo vaiko poreikių. Visiems vaikams, nepriklausomai nuo vaiko poreikių, turi būti sudaryta galimybė dalyvauti edukaciniuose renginiuose.
Dar kartą noriu akcentuoti, kad pedagogai ir kiti specialistai, dirbantys su spec. poreikių turinčiais vaikais, vaidina lemiamą vaidmenį. Manau, kad praktinė patirtis studijų metu turėtų būti žymiai įvairiapusiškesnė ir ilgesnė. Tai leistų giliau pažinti pasirinktą profesiją. Mes, specialistai, esame pagrindinis įrankis. Turiu galvoje pedagogus, kitus specialistus, taip pat ir mokytojų padėjėjus. Nuo mūsų kompetencijos, entuziazmo ir noro padėti vaikui bei šeimai priklauso, kokius metodus ir priemones mes parenkame, kaip mes kuriame santykį su vaiku ir vaiko santykius su kitais vaikais.
– Papasakokite, prašau, kaip ugdymas spec. poreikių turintiems vaikams vykdomas Norvegijoje. Kokie pagrindiniai principai? Gal galėtume ko nors iš to pasimokyti.
– Pagal Norvegijos švietimo įstatymą visi vaikai turi teisę lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, esančią arčiausiai namų, arba kitą mokyklą toje savivaldybėje, kurioje vaikas gyvena. Norvegijoje didelę sprendimo galią turi savivaldybės, jos nusprendžia ir vidines tvarkas mokyklose.
Norvegiškoje mokykloje visi vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Specialaus ugdymo organizavimas ir mokinio integravimas priklauso nuo vaiko poreikių. Visiems specialiųjų poreikių mokiniams sudaromas individualus mokymo planas. Vieni mokiniai pagal šį planą mokosi tam tikrus dalykus, kiti – visus dalykus. Tie kompleksinius raidos sutrikimus turinys mokiniai, kurie negeba mokytis pagal pritaikytą bendrojo ugdymo programą, lavina savarankiškumo, bendravimo, socialinius ir fizinius įgūdžius.
Specialieji poreikiai labai skirtingi, todėl ir aplinkos pritaikymas, mokymo organizavimas turi atitikti vaiko poreikius, būti individualiai pritaikytas. Vieni vaikai mokosi klasėje ir gauna mokytojo, specialaus pedagogo ar mokytojo padėjėjo paramą. Kiti vaikai kai kuriuos dalykus mokosi klasėje, o likusią dienos dalį mokosi šalia klasės esančiame grupiniame kambaryje. Kai kurie kompleksinius raidos sutrikimus turinys mokiniai mokosi tik grupiniame kambaryje ir bendradarbiauja su klase, kuriai jie priklauso, pavyzdžiui, kartu klasėje valgo, vyksta į išvykas. Būna, kad keli mokiniai iš klasės rotaciniu principu dalyvauja pamokoje, kur jie, pavyzdžiui, dėlioja žodžius iš paveikslėlių, rūšiuoja žodžius pagal kategorijas ir pan. Yra mokyklų, kurios turi atskirą skyrių, kuriame gali būti keliolika mokinių. Jie mokosi mažomis grupėmis po kelis mokinius, turi keletą specialiųjų pedagogų, socialinių darbuotojų ir padėjėjų.
Manau, reiktų paminėti, kad visi specialiųjų poreikių turintys vaikai turi teisę į nemokamą transportą – taksi, kuris taip pat pritaikytas ir kompleksinius raidos sutrikimus turintiems vaikams. Ši nemokama paslauga apima vaiko pristatymą iš namų į mokyklą ir grįžimą namo, laikino atokvėpio centrą ar dienos centrą.
Dar norėčiau pabrėžti, kad specialistai, dirbantys su specialiųjų poreikių vaikais, turi būti ir kompetentingi, ir entuziastingi, ir motyvuoti, ir daryti tai iš širdies. Tai nėra vien tik žinios, įgytos universitete. Tai yra ir žinios, ir patirtis, bet ne mažiau svarbu nuoširdžiai dirbti, mylėti vaikus ir turėti norą padėti tokiems vaikams. Paslaugos gavėjai yra vaikai ir jų tėvai. Jie ir vertina mūsų teikiamą paslaugą. Mums, dirbantiems su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, būtina užduoti sau klausimą, ar vaikas geba atlikti užduotis, ar jaučiasi saugus. Sėkmę patiriantis ir gerai besijaučiantis vaikas bus motyvuotas mokytis ir gerai elgtis.
– Jūs pati sukūrėte pagalbinį įrankį vaikams su spec. poreikiais – išleidote jiems skirtą knygą. Papasakokite apie ją plačiau.
– „Šypsenų knygą“ pagaminau rankiniu būdu dar 2021 m. sausį norėdama padėti savo mokiniui Feliksui, kuris turi dėmesio trūkumo ir hiperaktyvuvo sindromą ADHD. Tuomet jam buvo 13 metų.
2020 m. rudenį Feliksas pradėjo lankyti naują mokyklą, popamokinį dienos centrą ir laikino atokvėpio centrą. Tame centre socialine pedagoge dirbu jau 12 metų ir esu atsakinga už šį vaiką. Taigi pamačiau, kiek iššūkių jam sukėlė nauji žmonės, kurie jo nepažinojo, taip pat informacijos bei kompetencijos trūkumas. Todėl ir noras padėti šiam vaikui, ir mano studijos apie sudėtingo elgesio prevenciją ir valdymą tais metais įkvėpė mane sukurti motyvacinę sistemą, padedančią išmokti naują teigiamą elgesį, kuris pakeistų problemišką neigiamą elgesį.
Pirmasis spausdintas knygelės leidimas Norvegijoje pasirodė 2021 m. lapkritį. Po metų, 2022 m., išleistas antrasis leidimas. O trečiasis „Šypsenų knygos“ leidimas 2023 m. gruodį jau pasirodė ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje.
Ši knyga – tai motyvavimo sistema, suteikianti sistemingą pagalbą vaikams ir jaunuoliams, kad šie galėtų sėkmingai įveikti kasdieninio gyvenimo užduotis ir išmoktų naujų įgūdžių. Užduotys parenkamos priklausomai nuo vaiko ar jaunuolio. Motyvavimo sistema skatina užsidirbti atlygį. Kiekvieną kartą, kai vaikas ar jaunuolis padaro ką nors, dėl ko iš anksto susitarta, arba nepadaro to, ko neturėtų daryti, gauna lipduką – šypsenėlę. Už sutartą skaičių lipdukų gaunamas pasirinktas apdovanojimas. Vaikus ir jaunuolius apdovanoti galima jiems malonia veikla.
Knyga suteikia vidinės tvarkos, pastovumo, sistemingumo ir nuspėjamumo jausmą. Naudojantis ja užtikrinamas maksimalus jos naudotojų bendradarbiavimas. Pastebėta, kad per gan trumpą laiką jie pradeda kontroliuoti savo gyvenimą ir geba prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Sukurta motyvacinė sistema veikia kaip priemonė naujiems įgūdžiams lavinti. Šios knygos pedagoginis turinys tinka visiems – ir mažiems, ir dideliems. Norvegijoje ji naudojama su įvairaus amžiaus vaikais mokykloje, taip pat su vaikais, jaunuoliais ir suaugusiais, turinčiais raidos sutrikimų, laikino atokvėpio ir dienos centruose.
– Spec. poreikiai labai skirtingi, tad ir vaikas vaikui nelygu. Kaip manote, kokie bendri sprendimai praverstų visiems?
– Visi vaikai skirtingi, ir jų poreikiai yra skirtingi. Mes visi, kurie esame vaiko aplinkoje, tiek pedagogai, tiek tėvai, turime turėti bendrą siekį – padėti vaikui.
Manau, kad valstybiniu lygmeniu mūsų tikslas turėtų būti pozityvi mokykla. Tai vieta, kur gerai jaučiasi kiekvienas vaikas, kiekvienas pedagogas, ir, žinoma, kiekvienas tėvas išleisdamas vaiką į mokyklą. Pozityvaus elgesio palaikymo sistema turėtų būti diegiama ugdymo įstaigose, laikino atokvėpio centruose ir globos namuose instituciniu lygmeniu. Visų specialistų ir tėvų bendradarbiavimas yra būtina sąlyga.
Vaikas turi būti įtrauktas į jam teikiamos pagalbos procesą, ugdymo ir priemonių planų sudarymą. Norvegijoje sudarant mokymo ar priemonių planą yra punktas – vaiko balsas. Jeigu vaikas nekalba ar yra kitų priežasčių, kodėl vaikas pats negali atsakyti į klausimus apie tai, kas jam patinka, kas yra sunku ir kokios suaugusiųjų paramos jam reikia, tą turi padaryti atsakingi specialistai, naudodami alternatyvias komunikacijos priemones apklausti vaiką, pasitelkti tėvus ar kitus asmenis, kurie gerai pažįsta vaiką.
Vaikams, ypač spec. poreikių turintiems vaikams, reikia paramos, kad jie galėtų teigiamai vystyti kalbą ir bendravimą, socialinius įgūdžius, savarankiškumą ir fizinį aktyvumą. Kad jiems pavyktų, reikia pritaikyti tiek fizinę, tiek psichosocialinę aplinką. Mano sukurto įrankio „Šypsenų knygos“ pavadinimas parodo, kad mes palaikome teigiamą elgesį. Motyvacinė sistema sukurta pagal Pozityvaus elgesio palaikymo mokslinį metodą ir yra taikoma siekiant koreguoti problemišką elgesį jį pakeičiant nauju elgesiu. Taip pat suteikianti struktūrą ir sistemišką pagalbą įgyti naujų įgūdžių. Tokiu būdu gerėja vaiko gyvenimo kokybė. O kartu su tuo auga gyvenimo kokybė ir kitiems.
