Tai pabandysiu subalansuotai ir ramiai kaip psichikos sveikatos ekspertė paaiškinti, bet kaip mamai, pripažinsiu, man sunku išlaikyti ramų toną.
1. Pasaulio ir Lietuvos mokslininkai ne vienu tyrimu įrodė, kad mokyklų uždarymas mums kainavo ir kainuoja daug vaikų ir paauglių psichikos sveikatos sunkumų. Čia nėra nei ko pridurti, nei atimti. Rezultatai leidžia suprasti, kad situacija yra bloga arba labai bloga. Taškas.
2. Lietuvoje gauti tinkamą pagalbą vaikams, paaugliams ir šeimoms dėl psichikos sveikatos sunkumų yra misija arba neįmanoma, arba smarkiai brangi, nes labiausiai prieinamos taip vadinamos „out of pocket“ kainuojančios psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų paslaugos. Iki privačių, mokamų paslaugų gavimo – eilės. Šeimos neviltyje. Specialistai pavargę. Tokia realybė. Čia nėra ką daug pasakoti. Tiesiog yra tokia nepalanki Lietuvos vaikams situacija nuo seniai dėl įvairių sisteminių priežasčių, bet pirmiausia – dėl ilgamečio psichikos sveikatos neprioretizavimo iš esmės nei asmeniniu, nei visuomeniniu, nei valstybiniu lygmeniu.
3. Vaikams ir paaugliams, kurie turi mokymosi sutrikimų, yra su kokia nors negalia, arba iki kovido turėjo psichikos sveikatos sunkumų, situacija yra daug kartų nepalankesnė. Nes ir taip įtraukaus švietimo priemonės pas mus yra menkos menkiausios, ir asmeninės pagalbos yra mažai, tai tas ir taip menkai įtraukus ir dar nuotolinis mokymas daugeliu atveju yra praktiškai lygus jokiam mokymui. Nes tiesiog neveikia. Ir motyvacija nuo to nedidėja vaikams. Turbūt nereikia daug aiškinti.
4. Vaikams, kurie patiria smurtą namuose, yra iš nepalankių socioekoniminių aplinkų, arba ten, kur tėvai negali palankiai derinti vaikų auginimo su darbu, galiausiai, kai vaikai neturi mokymosi priemonių namuose – tai mokyklų uždarymas prilygintinas tiesiog instituciniam smurtui.
5. Po bene metų į mokyklas grįžę ne pradinių klasių moksleiviai rudenį realiai adaptavosi mokyklose. Man atrodo, ir mokyklos, tą suvokdamos, nebereikalavo daug, orientavosi į mokslo spragų identifikavimą, socializaciją ir plušo organizuodamos testavimą bei kitaip reguliuodamos epidemiologinę situaciją. Man atrodo, epidemiologinės situacijos valdymas laimėjo prieš psichosocialinių rizikų valdymą ilgainiui. Ir negali dėl to pykti ant pačių mokyklų, administracijų ar visuomenės sveikatos specialistų.
6. Mes bendrai geriau suprantame fizinę sveikatą, galime greitai paskaičiuoti jos rizikas. Psichikos sveikata mažiau apčiuopiama. Apie psichikos sveikatą kaip visuomenė turime daugiau mitologijos, stigmų negu realių žinių ir supratimo, nes neinvestuota daug metų. Pakelkite ranką tiek, kas mokykloje mokėsi emocinio ar psichikos sveikatos raštingumo. Ir dabar tokių programų nėra, psichosocialinės prevencinės programos mokyklose – fragmentiškos.
7. Taigi jeigu tie vaikai ir paaugliai, kurie vis dar adaptuojasi mokyklose, vėl gaus karantino – tai pakartotinė trauma, ji galimai vėl nublokš į blogas patirtis, simptomus, psichikos sveikatos būsenas ir sutrikimus. Ir ilgasis kovidas yra reali grėsmė, tą suprantame. Bet ar mes realiai suprantame tas realias jau turimas grėsmes mūsų vaikams dabartinėje situacijoje, kad jau yra labai prastai ir nereikia daryti dar prasčiau, nes stokojame bendro supratimo apie galimą poveikį vaikams, neturime sisteminių pagalbos resursų ir negalime paskaičiuoti netekčių, jau dabar turimų adekvačiai, bei jų gilinimo kainos.
8. Jeigu vaikai ar paaugliai nepasako, kad jiems sunku, kad negera, tai dėl to, kad negali reflektuoti, papasakoti, paaiškinti. Bet jie gali šaukti, pykti, muštis, užsidaryti, sėdėti internete, nebendrauti, nevalgyti, neužmigti ar pan. Tame kontekste visiškai netinkama išvada, kad suaugusiems sunkiau, kai vaikai neina į mokyklą. Suaugusieji turi daugiau resursų, kaip ten bebūtų, nors tam tikros suaugusių grupės irgi labai pažeidžiamos gali būti dėl mokyklų uždarymo, to nepaneigsi.
9. Labai tikėtina, kad tai nebūtų dvi savaitės karantino, nes atvejams, pavyzdžiui, kylant, bus pratęsta, o su omicron tai realus scenarijus. Kita vertus, mokyklos pačios reguliuojasi ir skelbia karantinus savaitei kitai, moksleiviai serga, izoliuojasi, neina į mokyklas, tai bendrai ar individualiai, tikėtina, sumoje išeitų ir ne dvi savaitės.
10. Turiu tvirtą tikėjimą, kad sprendimų priėmėjai šio scenarijaus nerealizuos. Bet apie tai kalbėti svarbu. Kaip ir kelti psichikos sveikatos raštingumą. Dideliais mastais ir ilgai.
