Ilgametės patirties dirbdama su mokytojais turinti specialistė pastebi bendrą tendenciją, kad mokinių motyvacija mokytis kasmet silpnėja ir tam yra daugiau nei viena priežastis. Todėl ji siūlo išbandyti daug žadantį naują metodą – nepagailėti laiko ir jėgų lavinant vaikų socialinius–emocinius įgūdžius (SEU).
S. Bogdanova-Sakalauskienė neslepia, kad tai gali būti papildomas darbas mokytojui ir ne visiems tai būtų priimtina, tačiau neabejoja metodo nauda – ne tik mokiniui, bet ir pačiam mokytojui. „Juk lengviau dirbti su savarankiškais ir motyvuotais mokiniais“, – tikina specialistė.
Plačiau apie tai S. Bogdanova-Sakalauskienė papasakojo interviu Delfi.
– Kodėl silpnėja šiuolaikinių mokinių motyvacija mokytis? Gal jiems tiesiog per didelis mokslų krūvis? Kitaip sakant, kas gi trukdo, kad mokslai eitųsi lyg per sviestą?
– Išskirti noriu keletą dalykų. Pirmiausia tai, kad vaikus pasiekia milžiniški srautai informacijos internete. Jie randa ten informacijos, kuri jiems įdomi ir aktuali, turi idealias galimybes patenkinti pažinimo smalsumą. Jie gali valandų valandas gilintis į tai, kas traukia, ir visiškai atmeta tai, kas tuo metu jiems nereikalinga. Be to, skaitmeninis formatas irgi yra tapęs gerai pažįstama, įprasta priemone sužinoti, pažinti pasaulį. Todėl suprantu, kad sėdėti klasėje atsivertus vadovėlį, kuriame yra labai ribotas kiekis fiksuotos informacijos ir dar nebūtinai ji yra įdomi kiekvienam konkrečiam mokiniui, gali būti varginanti „procedūra“.
Yra ir kita medalio pusė – visas tas informacijos srautas nuolat dirgina psichiką, todėl daug vaikų gali jausti su tuo susijusį nuovargį, neaiškų nerimą, baimę praleisti kažką svarbaus, iškristi iš visuomenės, jei ilgiau pabus neprisijungę prie interneto ir tai tiesiogiai veikia kognityvines funkcijas – pamokų metu sunkiau susikaupti, apdoroti ir įsiminti informaciją.
Taigi, manau, kad akademinis krūvis čia niekuo dėtas. Jei neįdomu arba vargina nerimas, tada ir maža užduotis gali būti sunkiai įveikiama. Jei mokinys ramus, o tema jam asmeniškai įdomi, tada viskas eis kaip per sviestą.
– Kaip mokytojai galėtų pagelbėti savo mokiniams pakelti motyvaciją? Kas dar, be elementaraus vadovėlių medžiagos išdėstymo, jūsų nuomone, yra labai svarbu?
– Pasaulis nuolat ir labai sparčiai kinta. Visą laiką atliekami moksliniai tyrimai, technologijos tobulėja, virtualiai galime nukeliauti į bet kurį Žemės kampelį, todėl, mano giliu įsitikinimu, viena svarbiausių mokytojo užduočių yra ne pripildyti mokinio galvą žiniomis iš vadovėlio, o išmokyti vaiką ieškoti informacijos, kuri jam tuo metu yra aktuali, kritiškai ją vertinti ir praktiškai pritaikyti gyvenime. Be to, itin svarbu paraleliai padėti vaikams lavinti ir socialinius–emocinius įgūdžius, kurie padės reguliuoti stresą, pasitikėti savo jėgomis, remtis į save, prisiimti asmeninę atsakomybę, bendradarbiauti ir adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje.
Puikiai suprantu, kad yra suformuotos ugdymo programos, kurių privalu laikytis, ir dauguma mokytojų net neturėtų sąlygų įgyvendinti tai, apie ką kalbu. Tačiau programas ir vadovėlius tikrai galima papildyti skaitmeninėmis priemonėmis, informacija iš pasaulyje žinomų, patikimų portalų, kviesti praktikuojančius įvairių sričių profesionalus, kurie dalintųsi asmenine patirtimi, sudaryti sąlygas mokiniams siūlyti savo potemes pagal asmeninius interesus ir jas pristatyti.
Taip pat bet kurioje pamokoje galima integruoti SEU. Jei mokytojas nėra pervargęs, turi motyvacijos mokyti, geba prisitaikyti prie šiuolaikinio besikeičiančio pasaulio sąlygų ir nebijo „valdžios“, jis tikrai sugebės kūrybingai paįvairinti pamokas, kad jos labiau atitiktų šiuolaikinių vaikų pasaulėžiūrą.
Mokytojas yra pavyzdys bręstančiai asmenybei. Kartais verta savęs paklausti – ką mano mokiniai perims iš manęs, ko aš galiu juos išmokyti, kaip man sekasi mokytis ir prisitaikyti šiame besikeičiančiame pasaulyje, ar nenešioju „visažinio karūnos“, kuri paprastai verčia klijuoti ribojančias etiketes – tas šaunuolis, o tas prapuls. Prisimenu atvejį, kai mokykloje itin nepažangus, nuolat posėdžiuose linksniuojamas mokinys puikiai funkcionavo šeimos versle. Kiekvienam savo.
– O tėvai gali būti tokiu pat motyvuojančiu pavyzdžiu? Kaip jie geriausiai galėtų paskatinti savo vaikus?
– Priemonių yra daug, įvairių ir kartais jos prieštaringos. Manau, kad svarbiausia neperlenkti lazdos – nenaudoti agresijos prieš savo vaikus, siekiant sukontroliuoti jų elgesį. Suprantu, kad tėvai gali jausti baimę ir nerimą matydami, kad vaikui prastai sekasi mokslai, bejėgiškumą, kai nepavyksta susitarti, o tai gali kelti pyktį. Geriau pabandyti dar ir dar kartą susitarti, bet nesirinkti agresijos, nes ji ne tik, kad nieko nesprendžia, bet kuria papildomas problemas vaiko psichikoje ir kenkia tarpusavio ryšiui.
Geriausia yra orientuotis į vaiko atsakomybės jausmo skatinimą – padėti sūnui ar dukrai suvokti, kad šalia „noriu“ būna ir „reikia“, jei „nenoriu“, nereiškia, kad „negaliu“, tai, ką „tingiu“ atlikti, gali būti asmeniškai „naudinga“, kalbėti apie laisvę ir atsakomybę kaip apie neatsiejamus dalykus, atkreipti dėmesį į ryšį tarp elgesio ir pasekmių – kai renkuosi pasielgti vienaip ir kitaip, karty renkuosi ir atitinkamas pasekmes.
– Papasakokite plačiau apie SEU. Kas tai ir kuo naudinga?
– SEU, kitaip tariant, socialinis–emocinis ugdymas, yra minkštųjų įgūdžių lavinimas. Mokykloje paprastai mokomės praktinių įgūdžių – skaičiuoti, kurpti samprotavimo rašinius, ruošti projektus, naudotis IT priemonėmis, užsienio kalbų, virti cepelinus ir t.t. Bet, jei turime žemą savivertę, nepasitikime savo gebėjimais, neatpažįstame savo emocijų ir nemokame konstruktyviai jų išreikšti, stokojame komunikavimo ir bendradarbiavimo įgūdžių, savarankiškumo, kantrybės, tuomet gali būti sudėtinga ne tik mokytis, bet ir apskritai prisitaikyti aplinkoje, kurioje neišvengiamai susiduriame su tuo, kas patinka ir nepatinka, iššūkiais, konfliktais, galimybėmis.
Socialinių–emocinių įgūdžių lavinimas teigiamai veikia vaiko psichinę sveikatą, asmenybės dinamiką, adaptaciją, santykius mokykloje ir už jos ribų, bendrą savirealizaciją.
– Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių, kaip šiuos įgūdžius būtų galima integruoti į pamokas mokykloje?
– Nepriklausomai nuo dėstomo dalyko, bet kuris mokytojas gali skatinti moksleivius savarankiškai planuoti būsimus atsiskaitymus, skiriant mokiniui terminų intervalus, leisti patiems pasirinkti datas atsižvelgiant į asmeninį užimtumą. Visada galima individualiai aptarti, su kokiomis išorinėmis ir vidinėmis kliūtimis mokinys susiduria studijuodamas dalyką ar temas, kurių niekaip nepavyksta įsisavinti, paskatinti mokinį ieškoti jam tinkamų, kūrybingų sprendimų.
Istorijos ar lietuvių literatūros pamokose, nagrinėjant laikotarpius ar žinomas asmenybes galima skirti dėmesio to laikmečio žmonių ar konkrečių asmenybių psichologinio portreto išgryninimui. Ekonomikos pamokose galima analizuoti sėkmingų verslų pavyzdžius, kviesti jų įkūrėjus į pamokas ir pasidomėti, kaip sekėsi vystyti verslą, įveikti iššūkius, ugdyti charakterį. Dėstant fizikos ar chemijos temas galima skirti grupines užduotis, kur kiekvienas grupės narys pasirenka asmenines atsakomybes už užduoties įvykdymą pagal savo gebėjimus, interesus. Fizinio lavinimo pamokose galima skirti laiko pratimams, kurie padeda reguliuoti stresą, atsipalaiduoti, supažindinti mokinius su hormonais, dalyvaujančiais streso ir atsipalaidavimo sistemoje, vegetacine nervų sistema, papasakoti apie psichosomatiką.
Bet kada galima inicijuoti diskusiją apie atsiskaitymų baimes – sudaryti sąlygas mokiniams išsakyti, ko jie dažniausiai bijo, kokių turi minčių, kokio palaikymo, elgesio tikisi iš mokytojo ir klasės draugų. Skatinti mokinius reflektuoti pamokas – išsakyti ne tik tai, kas patiko ar nepatiko, bet kokie mokymo metodai jiems būtų tinkamiausi, paskatintų didesnį susidomėjimą dėstomu dalyku, leisti mokiniams patiems pademonstruoti tuos metodus pamokų metu.
Taip pat labai rekomenduoju megzti bendradarbiavimą su savo sričių profesionalais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, skatinti mokinius ieškoti įdomių asmenybių (pagal dėstomą dalyką) – sportininkų, mokslininkų, politikų, menininkų, atlikėjų, verslininkų, valstybės pareigūnų, pakalbinti juos temomis apie savirealizaciją, tikslo siekimą, motyvaciją, darbo ir šeimos balansą, pasitikėjimą savimi, finansinį raštingumą. Jei mokiniai turės daugiau laisvės papildyti dalykus jiems įdomia informacija, realizuoti asmenines savybes ir gebėjimus, išsakyti savo nuomonę ir jausmus, kartu jiems bus nubrėžti konkretūs rėmai, terminai, tai padidins smalsumą, produktyvumą, pasitikėjimą savimi ir lavins atsakomybę.
– Kalbate apie suteikiamą laisvę – kai mokiniui sudaromos sąlygos pačiam susiplanuoti atsiskaitymus, prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės ir pan. Ar tai gali būti taikoma ir paprastose valstybinėse mokyklose, kuriose paprastai nekalbama apie individualų dėmesį mokiniams? Kaip sėkmingai tai galėtų veikti smarkiai sustyguotoje sistemoje?
– Tai gali būti taikoma visur, klausimas – kokia apimtimi. Ugdymo programos yra orientyrai, stuburas, tačiau kokiomis priemonėmis bus siekiama jas įgyvendinti – jau kiekvienos mokyklos ir mokytojo atsakomybė bei pasirinkimas.
Jei anglų kalbos pamokoje numatyta tema apie visatą, vadovėlį galima papildyti panaršius NASA puslapyje ir pristačius įdomių faktų. Ruošiant dvyliktokus anglų kalbos brandos egzaminams, galima pasiūlyti pasirinkti ir nagrinėti mokslinius straipsnius iš srities, kurią moksleivis planuoja studijuoti (pavyzdžiui, mediciną), o po to parašyti samprotavimo rašinį paties sugalvota tema, naudojant straipsnyje atrinktą žodyną. Tokiu būdu po truputį mokytojas ruošia mokinį studijoms aukštojoje mokykloje, kurioje jam neišvengiamai teks skaityti tuos pačius straipsnius, ir laikydamasis ugdymo programos lavina įgūdžius, kurie bus tikrinami egzaminų metu.
Be to, kaip mediatorė pastebiu – kai žmonės patys priima sprendimus, jie yra labiau linkę jų laikytis.
