Vis dėlto labiau už viską moteris norėtų atgauti ramybę ir susikoncentruoti į vaiko interesus. Teismui leidus jos kol kas dar esamas vyras jau šiandien turėtų išsivežti vaiką į Tunisą.

Moteris – programavimo paslaugas teikiančios kompanijos „Inventi“ bendraįkūrėja, baigusi magistrantūrą aukščiausiojo lygio vadovų institute BMI. Asta sako nematanti prasmės pasakoti visų baisių vyro elgesių, tik norinti pasiekti, kad vaiką į Afriką išsivežti ir nebegrąžinti grasinantis vyras negalėtų to padaryti.

„Esu ištekėjusi už tunisiečio, su kuriuo nebegyvename nuo praėjusių metų gegužės 26-osios. Turime bendrą vaiką, kuriam – treji su puse“, – prisistato ji ir priduria, kad vyras, ko gero, kultūriškai labai įsižeidęs, jog moteris nusprendė skirtis.

Tai – nebūtų nieko labai stebinančio. Tačiau iš tiesų stebina Lietuvos institucijų nejautrumas ir neatidumas motinai, kenčiančiai kol kas dar esamo vyro bauginimus, jog ši vaiko niekada nebepamatys.

„Jis visus metus man keršija. Ir visais būdais bando tą vaiką iš manęs atimti ir galimai išsivežti į Tunisą, – sako Asta, kuriai toks pasirodymas visuomenei anaiptol nėra malonus. – Labai ilgai vengiau viešumo, bet dabar galvoju, kad tai mano paskutinė viltis, jog tai atkreips į mano situaciją tinkamą dėmesį.“

Moteris pasakoja, kad pirmasis jos ir vyro teismo posėdis įvyko šių metų liepos 24-ąją. „Ten buvo paskirta teisminė mediacija, su kuria mes abudu sutikome. Tai reiškia, kad yra paskiriamas atskiras teisėjas, kuris bandys mus sutaikyti: ne kaip šeimą, bet kad dėl skyrybų ir jų sąlygų susitartume taikos būdu“, – sako ji.

„Nepaisant to, vyras į teismą kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo – šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su mama, manimi, o tėčiui nustatyta bendravimo tvarka. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreipiausi, nes vyras ne kartą pagrasino vaiką išsivežti, ko aš labai bijojau.

O bijojau, nes buvo atvejų, kai dar iki tų laikinųjų apsaugos priemonių aš pagal sutartą grafiką einu į darželį pasiimti vaiko, o jo ten nėra. Vyras telefonu neatsiliepia. Pamenu, atsisėdusi ant bortelio telefone žiūrėdavau, į kur yra skrydžiai tą dieną – kur galėjo vaiką išsivežti. Tada laikinosios apsaugos priemonės ir buvo pritaikytos.

Neseniai vyras ir kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl jų pakeitimo – ir prašymas buvo vaiką leisti išsivežti atostogų į Tunisą, į trečiąją šalį. Kaip ir sakiau, kadangi tuos grasinimus ne kartą girdėjau, nuoširdžiai labai išsigandau.

Teismui pateikiau visus įrodymus, prašymus neleisti to padaryti. Negana to, su vaiku lankome raidos centrą Antakalnio poliklinikoje, kur jam paskirti vizitai pas kineziterapeutus, logopedą, psichologą, ergoterapeutą. Tačiau teismas nepaisė šitų faktų. Beje, tėtis savo ir vaiko laiku atsisako vaiką į tuos vizitus vesti. Jis – tėtis-pramoga, o jei reikia kažkokios pagalbos, tai į jį negalima kreiptis.

Man susidaro įspūdis, kad teisme kažkas negerai. Nes kreipimasis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo apskritai teisiškai negalėjo įvykti. Pagal teisės aktus teismas, kol paskirta teisminė mediacija, negalėjo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, nes toji byla – užsišaldo. Tokiu atveju nieko negalima keisti, pridėti, atimti iki kol įvyks teisminė mediacija. O nustatytoji teisminės mediacijos data mums – šių metų rugsėjo 22-oji. Nepaisant to, prašymą vis tiek priėmė ir svarstė”, – pasakoja Asta.

Ji priduria, kad dabar vaikas šiek tiek susirgo. „Kaip tik užvakar mes nuėjome pas šeimos gydytoją. Beje, vizite dalyvavo ir vyras. Gydytoja diagnozavo, kad vaikas serga. Taip, jis tikrai nėra tokios būklės, kad jį reikėtų guldyti į ligoninę: jam paraudusios abi ausys, yra sloga. Gydytoja išrašė dvejus receptinius vaistus. Vyras iš manęs ir specialistės pasišaipė, kad kokia čia liga – juk nėra temperatūros. Gydytojos ir vaiko akivaizdoje mane išvadino „piece of shit“ (angl. šūdo gabalu).

Gavau nedarbingumą vaikui slaugyti ir mes viską pateikėme teismui. Tačiau teisėja priėmė sprendimą, kad leidžia vaiką išsivežti į Tunisą. Prašymas – išsivežti vaiką atostogoms, bet aš puikiai suprantu, kur yra Tunisas, ir kad parsivežti vaiką, jei vyras nuspręstų įgyvendinti tai, ką ne kartą grasinęs, iš ten gali būti labai sunku. Tai – jo gimtinė. Kaip suprantu, vežtųsi į savo vasarnamį. Ten gyvena jo tėvai, broliai.

O keisčiausia juk, kad vaikas serga, tai diagnozuoja gydytoja, bet vyras sako, kad serga nepakankamai, o teisėja jam pritaria. Juk vyras dalyvavo tame vizite, mes ėjome į viešąją polikliniką, pas vaiko apylinkės gydytoją.

Taigi, šiandien, kai aš turiu nedarbingumą ir slaugau vaiką, jį turėtų iš manęs pasiimti ir išskraidinti į Tunisą. Teisėja nusprendė, kad jis nepakankamai serga, o patirti grasinimai – nepakankamai svarbūs“, – ramybės neranda moteris.

Paklausta apie nerimą keliančius vyro elgesius ji sako, kad geriausiai tai iliustruotų pavyzdžiai.

„Mes turime bendro turto. Pavyzdžiui, butą Tenerifėje, kurio pusė priklauso man, pusė – jam. Mokėjome per pusę. Žiemą, teismo leidimu, aš su vaiku vykau ten: teismas leido išvykti Europos Sąjungoje. Bet leido atvykti ir tėčiui, ir ten su vaiku bendrauti neribotai. Taigi, ten vaiko laiku dalinomės maždaug per pusę. Vyras ketvirtą mūsų buvimo dieną ten atvyko, pasiėmė vaiką, išvažiavo. Aš dar sukroviau jiems rūbelius. Bet po dviejų dienų jis nusprendė grįžti – jie buvo apsistoję viešbutyje, o aš gyvenau mūsų apartamentuose. Kadangi dirbau ir buvau su ausinėmis susirinkime, negirdėjau, kad vyras skambina į telefoną bei duris. O jis, palikęs vaiką lauke, įlipo per balkoną, išlaužė duris ir tokiu būdu nusprendė mane aplankyti. Kadangi tuo metu dalyvavau susirinkime vaizdo skambučiu, viską stebėjo ir mano kolegos, kurie apie situaciją gali paliudyti. Vyras įėjo į kambarį mane plūsdamas įvairiausiais žodžiais, grasindamas, kad dabar tai jis tikrai išsiveš vaiką toli ir aš jo nebepamatysiu. Kolegos likusią valandą, kol vyras buvo bute, liko vaizdo skambutyje, o aš visur vaikščiojau su kompiuteriu, kad turėčiau nors kažkokį saugumo garantą. Ir kad man nieko neatsitiktų, ir kad manęs kažkuo neapkaltintų“, – apie vieną iš neadekvačių vyro elgesių prisiminė Asta.

„Tąkart aš drebančiomis rankomis rašiau vaikų teisėms, bet jos čia pažeidimo nematė. Dar daugiau – yra toks teismo sprendimas, kuris kas dieną įpareigoja mane organizuoti skambučius vyrui, kad jis pakalbėtų su vaiku. Aš tam neprieštarauju, bet nuolat gaunu nusiskundimų, laiškų iš jo, kad buvo netinkamas laikas: nes vaikas tai valgė, tai žaidė. Bet vaikas – gyvas organizmas. Mes einame į lauką, įvairius užsiėmimus, susitikimus su kitais vaikais. Tie skambučiai – grynas manęs kontroliavimo elementas“, – sako ji.

„Kol dar nebuvo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės, vaiką dalinomės pagal pačių suderintą grafiką. Vienas iš atvejų: sūnus susirgo ausų uždegimu, gavome nurodymą vartoti šešis skirtingus vaistus. Pasiūliau vyrui aplankyti mus namie, nes vaikas rimtai serga. Pasakė „arba atiduosi gražiuoju, arba paimsiu jėga“. Ir iš tikrųjų, už pusvalandžio mano duris kumščiais daužė pareigūnai. Paskambinęs policijai papasakojo apie kažkokį pavojų vaikui. Policijai atvykus aš neatidariau durų, nenorėjau, kad vaikas matytų tėtį, mamą tokioje situacijoje su policija. Paėmiau sūnų ant rankų, sakau: einam statyti palapinę spintoje, kad daužymas ne taip girdėtųsi. Šypsausi vaikui, juk čia toks žaidimas. Bet iš tiesų, tai noriu verkti dėl neteisybės ir bejėgiškumo. Pareigūnai paskambina telefonu, paaiškinu situaciją ir jie išvažiuoja. Bet už dviejų dienų kartoja tokį patį pratimą‘,‘ – dalijasi Asta.

Kitas moters prisiminimas liudija apie manipuliacijas vaiku. „Kartą, kai vaikas su tėčiu kalbėjo telefonu, pasakiau: „Mažyli, jau baik kalbėti, nes parduotuvė užsidarys.“ Ketinome eiti apsipirkti. Kadangi buvo akivaizdu, jog eisime į parduotuvę prie pat namų, vyras atsekė, vaikas, aišku, apsidžiaugė pamatęs tėtį – jis tikrai mus abu myli. Tėtis ėmė kviesti vaiką eiti kartu, nors puikiai žinojo, kad teismo sprendimu toji diena yra mano ir jis negali savavališkai to keisti. Tada ėmė manipuliuoti vaiku, kad jei šis neis – tėčiui bus labai liūdna. Ir kad, matyt, negali eiti, nes mama neleidžia. Tai vaikui sukelia didžiulį stresą ir mes akivaizdžiai turime skirtingus interesus vaiko atžvilgiu.

„Jis yra bandęs mane apkaltinti smurtu prieš jį. Kad aš jį mušiau, smaugiau ir grasinau nužudyti. O jis – stiprus, sportiškas, augalotas dviejų metrų vyras. Mano ūgis – metras šešiasdešimt aštuoni. Aišku, niekas nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nes tam nebuvo ir negalėjo būti jokių įrodymų.

Taip pat jis yra parašęs skundą vaikų teisėms – kad aš galimai smurtauju prieš vaiką. O žinote, ką reiškia, kai parašomas toks skundas? Teko vykti ir į vaikų teises, jie bandė sūnų apklausti, nors jam buvo toks stresas, kad jis nė vieno žodžio negalėjo išspausti: nei koks jo vardas, nei kiek jam metukų. Kad įrodyčiau, jog prieš vaiką nesmurtavau, nes jis buvo nusibrozdinęs kokį centimetrą skruosto, kai buvome „Sportland“ parduotuvėje Gedimino prospekte, kur buvo vaiko dydžio manekenas, kurį sūnus užsivertė ant savęs, kreipiausi į parduotuvę, kuri maloniai sutiko rasti vaizdo įrašus, kuriuose matyti mano paminėta situacija“, – apie bandymus kovoti su nenuilstančiais vyro kaltinimais ir bauginimais pasakoja Asta.

Pasirodo, kad moteris patiria ir finansines manipuliacijas. „Mano kol kas dar esamas vyras mėgsta prisistatyti prancūzu, nes jis taip pat turi ir Prancūzijos pilietybę. Bando kurti sėkmingo verslininko įvaizdį. Kad jį palaikytų, nusprendė įsigyti labai prabangų automobilį – „Masseratti“. Tik kad Lietuvoje nė viena finansų įstaiga jam nenorėjo duoti paskolos pagal jo gaunamas pajamas. Taigi, man, kaip žmonai, teko už jį laiduoti. Ir dabar, prieš kelias savaites, gavau iš saugos bendrovės skambutį, kad vyras jau tris mėnesius neatsiskaito už automobilio palydovinio sekimo sistemos paslaugą.

Dar – mes turime įsigiję du butus Gedimino prospekte, Vilniuje, kurie yra sujungti. Vieną jis įsigijo savo įmonės vardu, o kitą aš – savo vardu. Kuomet mes su vaiku išėjome, jis liko tame bute, esančiame Gedimino prospekte, gyventi. Meluodamas, kad mano buto pusėje negyvena, jis naudojosi mano buto turtu daugiau negu metus, nesugebėdamas sumokėti nei už elektrą, nei už vandenį. O dar graudžiau, kad metų pradžioje gavau šaukimą į teismą, nes šilumos tinklai padavė mane į teismą už tame bute neapmokėtas šildymo sąskaitas.

Policija skambino prieš kelias savaites – pasirodo, vyras mane apkaltino pavogus vazą ir vaiko rūbus iš mūsų bendrojo Gedimino prospekto buto. Vazą tikrai paėmiau – pati ją pirkau, galiu įrodyti, kad pati už ją mokėjau. Vaiko rūbų neėmiau, nors jie mano tiek pat, kiek ir jo. Bet tiesiog neėmiau, visko man ir namuose užtenka“, – sako ji.

Paklausta apie skyrybų priežastį, Asta pagrindine priežastimi įvardija vyro nedalyvavimą jos šeimos kūrime ir supratime: „Kai susituokėme ir gimė vaikas, vyro elgesys mano atžvilgiu kardinaliai pasikeitė. Vyras šeimos gyvenime nebedalyvavo.

Aš, karjeros žmogus, gimus vaikui nusprendžiau visiškai atsiduoti motinystei ir dvejus metus nedirbau, buvau su vaiku namie. Žindžiau jį krūtimi ir rūpinausi. Kai prašydavau vyro pagalbos, tarkime, vaiką pamigdyti – jos nesulaukdavau. Arba kai prašiau padėti atjunkyti nuo žindymo, jis man sakydavo: „Aš tau nuo pat pradžių sakiau nežindyti, tu nusprendei vienašališkai tai daryti, tai kodėl dabar aš turiu mokėti už tavo klaidas?“

Manau, kad tai – didelis kultūrinis skirtumas: kai sakydavau, kad esu pavargusi ir neišsimiegu jau dvejus metus, nes vaikas per naktį keliasi iki šešių kartų pavalgyti, jis pasišaipydavo, kad ne aš pirma, ne aš paskutinė – visoms taip ir kažkaip užaugina.

Supratau, kad ne tokią šeimą įsivaizdavau. Ir kad tos šeimos čia – tik formalumas. Kad vyro įgeidis – pasididžiuoti, jog turi vaiką europietį ir žmoną“, – prisipažįsta Asta.

Paklausta apie institucijų dėmesį jai, Asta sako nuo skyrybų pradžios turinti jo itin daug. „Pas mane kartą į savaitę arba kas antrą savaitę apsilanko socialinė darbuotoja, mes turime paskirtą atvejo vadybininkę iš Vilniaus miesto Socialinių paslaugų centro ir mums teikia tokią pagalba“, – pasakoja moteris.

„Beje, pasirodo, kad mano vyras paslapčia vedžioja vaiką pas privačius psichiatrus ir siekia jam diagnozuoti autizmą. Galima sakyti, sužinojau tai netyčia, paklausus, kodėl atsisako vežti vaiką pas logopedą, pas kurį sūnus vaikšto, vyras parašė, kad turi planų ir vaiką veš eiliniam vizitui pas psichiatrą dirbti ties vaikui diagnozuotu autizmu. Buvau šokiruota, ir pareikalavau, kad kitame vizite dalyvaučiau ir aš. Į tai vyras atsakė, kad dėl mano dalyvavimo nuspręs specialistė. Po kelių dienų visgi vyras pasakė, pas kokią psichiatrę lankosi su vaiku. Aš parašiau jai laišką prašydama konkrečios diagnozės ir paskirto vaikui gydymo plano. Tačiau atsakymo nesulaukiau iki šiol. Ir tik vėliau išsiaiškinau, kad privačiai dirbantis gydytojas tokių ligų nediagnozuoja, tai nustato gydytojų komisija Raidos centre. Ilgai nesuvokiau, kodėl, ką jis čia daro. Tačiau pasirodo, kad tokiu atveju Prancūzijoje, o jis turi pajamų iš tos šalies, jam būtų mažesni mokesčiai. Kol kas tai vienintelė galima priežastis, kurią sugalvojau“, – dar vienu nemaloniu įtarimu pasidalija Asta.

Moteris teigia, kad nebando tėčio ištrinti iš vaiko gyvenimo. „Tiesiog žinodama, kaip klostėsi mūsų šeimyninis gyvenimas, ir kad to rūpesčio iki skyrybų visiškai nebuvo, bei matydama, ką jis dabar siekia prisiteisti, nors alimentus nori sumažinti kiek tik įmanydamas, prisistato verslininku milijonieriumi, noriu kažkokių saugiklių. Beje, alimentų jis galėtų išvis nemokėti, aš viena sugebėčiau vaiką išlaikyti, jei tik jis duotų mums su vaiku ramybę“, – sako ji ir tikisi visuomenės dėmesio, kuris atkreiptų institucijų dėmesį į vaiko tėčio manipuliacijas, bauginimus ir realią grėsmę, kurią moteris junta ne be pagrindo.

„Mano vienintelis tikslas – apginti vaiko interesus, suteikti jam ramybę, saugią vaikystę. Kol neturėjau vaikų tikėjau, kad Lietuvos institucijos taip pat stengiasi užtikrinti tokius natūralius vaiko poreikius. Bet pakliuvus į tokią situaciją matau, kad vyras gali laužyti duris, dingti su vaiku nepranešęs, gyventi tavo bute, terorizuoti ir, turėdamas daugiau kainuojančius teisininkus, gauti teismo leidimą išsivežti sergantį vaiką „atostogų“ į Afriką, iš kur, nesu tikra, ar jis grįš. Kai labiausiai tų institucijų kritinio vertinimo ir reikia, jų kažkodėl nebėra“, – pagalbos prašo moteris.


Vyro komentaras


Delfi susisiekus su ponu Ahmedu G., šis komentarų nepateikė. Ėmė grasinti, kad jo istorijos viešinimas portalui brangiai kainuos.

Tiesa, vėliau vyras pranešė, kad gali papasakoti savo istorijos pusę, bet portalas kol kas nesulaukė. Ja straipsnis bus papildytas, jei vis dėlto antroji pusė komentarą pateiks.

Papildyta. Maždaug per valandą vyras Delfi pateikė atsakymą.

„Esu labai susirūpinęs dėl šios situacijos ir tikiuosi, kad pavyks ją išspręsti privačiai bei su visa įmanoma pagarba dėl mūsų sūnaus gerovės. Kaip tėvas visada pirmiausiai galvoji apie vaiko gerovę ir būtent todėl norėjau, kad mano sūnus pamatytų savo senelius, kurie jį labai myli. Tam gavau oficialų teisinį leidimą išsivežti sūnų.

Teiginiai, kad mano kelionė peržengtų oficialaus leidimo ribas, mane piktina.

Valdau sėkmingą verslą Lietuvoje ir myliu šią šalį, kurią vadinu savo namais. Tačiau, svarbiausia, noriu pasiekti susitarimą auginant vaiką. Išsigandau, kai negalėjau susisiekti su savo vaiku prieš suplanuotą kelionę – kiekvienas tėvas būtų.

Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad visos pusės fokusuosis į mūsų sūnaus gerovę kaip į prioritetą, ir ši privati problema netrukus bus išspręsta.

Teismas leido man praleisti savaitę su sūnumi per atostogas ir išnagrinėjo visus reikalingus įrodymus. Nenoriu viešo teismo ir tikiuosi gerbti bylos konfidencialumą. Todėl prašau susilaikyti nuo interpretacijų ir spekuliacijų bei Astos diskriminacijos, teigiant, kad pasiimsiu sūnų.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt