– Ką tik gimusiam vaikui mama yra svarbiausias žmogus jo gyvenime, nuo kelių metų mažylis pradeda išbandyti jam nustatytas ribas?
– Jeigu mažylis pradeda tikrinti, kur baigiasi mamos kantrybės ribos arba ties kur baigiasi jo paties leistino elgesio ribos, tai jokiu būdu nereiškia, kad mama jam tapo nebesvarbi. Nėra taip, kad netinkamu elgesiu mažyliai nori sąmoningai mamą suerzinti. Mažyliai dar iki metų pradeda suvokti, kad skirtingas jų elgesys dovanoja jiems skirtingas tėvų reakcijas. Jiems tai yra atradimas, kuriuo, natūralu, jie ir mėgaujasi. Jeigu 10 mėn. kūdikiui, mėtančiam maistą ant žemės, patiks jo mamos, žvelgiančios į jį, taip besielgiantį, suraukti antakiai, šis netinkamas kūdikio elgesys gali tęstis ilgai, nes vaikui patinka matyti neįprastą mamos veido išraišką. Tokiais kartais mama sako tėčiui: „Žiūrėk, jis tikrina ribas“, nors iš tikrųjų toks vaikas tiesiog vis dar bando suprasti, kas čia ir kaip. Paskui tas pats vaikas bandys suprasti, ar tikrai „ne, negalima“, yra negalima. Ribas vaikai išbando ne tam, kad kažką supykdytų, o tam, jog įsitikintų. Normalu, kai jau ir vienerių metų vaikai tikrina, ar tikrai mamos ne reiškia ne. O kaip gi kitaip sužinosi? Aišku, jeigu vaikas nepailsdamas vis tikrina ir tikrina elgesio ribas, verta pagalvoti, galbūt išties yra tam pagrindo? Ar nėra taip, kad vaikas nežino, kaip bus šįkart, nes vieną kartą toje pačioje situacijoje būna vienaip, kitą – jau visai kitaip. Tinkamo elgesio taisykles greičiau perima tie vaikai, su kuriais tėvai elgiasi nuosekliai. Nuoseklumas tokiais atvejais – irgi auklėjimo metodas.
– Kodėl vaikas prie skirtingų žmonių elgiasi skirtingai?
– Vaikams irgi būna nejauku, dėl šios priežasties jie, būdami tarp nepažįstamųjų, gali būti ramesni, pasyvesni, ne taip aktyviai tyrinėjantys aplinką, kaip, pavyzdžiui, namie. Jeigu kalbame apie vyresnius vaikus, svarbu paminėti tai, kad daugeliui vaikų yra svarbu jaustis pastebėtiems. Vieni tą dėmesį iš aplinkos patys pasiima bendraudami, bėgiodami, drąsiai elgdamiesi, kiti, kaip tai keistai beskambėtų, dalį norimo dėmesio gauna būdami nedrąsūs, pavyzdžiui, neatsakinėdami į klausimus, akytes žemyn nudelbę. Jeigu suaugę savo elgesiu pastiprina vaiko nedrąsumą ir jo nepadrąsina pabandyti elgtis kitaip, toks vaikutis, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, tikėtina, ir kitą kartą elgsis taip pat.
– Dažnai vaikai prie mamų rodo daugiau „ožiukų“ nei būdami, tarkime su tėčiu ar močiute. Kodėl taip yra?
– Mes, suaugę, būdami skirtingose aplinkose, irgi jaučiamės skirtingai. Intuityviai jaučiame, kad vienoje draugijoje smagiau yra juokauti, kitoje – dalintis savo žiniomis, dar kitur – kalbėti apie rūpesčius. Vaikai lygiai taip pat tai jaučia. Mama vaikui ilgai išlieka saugumo uostu, todėl nieko keisto, kad tame uoste dedasi įvairių dalykų. Čia ir tik čia verda tikrasis ir nesuvaidintas gyvenimas. Dėl šios priežasties ir „ožiukai“ būnant su mama užklysta dažniau. Tai yra normalu, negana to, tai gali būti ir savotiškas įvertinimas mamai, nes juk vaikas leidžia sau šią akimirką elgtis bet kaip, o to, kaip žinia, jis nedarytų būdamas su bet kuo. Aišku, svarbus klausimas, kaip mamos į tai reaguoja? Šiandien žinome labai daug būdų, kuriais tokį netinkamą vaiko elgesį mes, tėvai, galime ir skatinti, ir retinti.
– Ar mamos gali padaryti kokią nors įtaką ankstyvoje vaikystėje, kad to išvengtų?
– Tam, kad tokie auklėjimo iššūkiai nesikartotų kasdien, bene svarbiausia suprasti, dėl kokių priežasčių jie vyksta. Kartais užtenka mažą vaiką laiku migdyti, pasistengti jo nepervarginti prekybos centruose ar rodant filmukus telefone ir tokiu elementariausiu būdu jau galime išvengti vaiko sudirgimo, kuris sulig minutėmis linkęs stiprėti. Tyrimai rodo, kad šiais laikais ne tik vyresnių, bet ir jaunesnių vaikų pykčio priepuoliai yra susiję su per ilgu jų buvimu prie ekranų. Kaip bebūtų, dažniausiai nemalonių jausmų protrūkiai vargina ir patį vaiką, tad jeigu jis mokėtų elgtis kitaip, tikėtina, tikrai taip ir elgtųsi. Padėkime jam. Mokykime. Kalbėkime apie tai, kas vyksta. Atspindėdami vaiko jausmą padėkime jam pačiam suprasti, kas čia dabar nutiko ir paaiškinkime, kodėl šis elgesys yra netoleruotinas. Leiskime pačiam vaikui strateguoti, kaip būtų galima elgtis kitą kartą tokioje pačioje situacijoje. Pasidalinkime tuo, kad patys turbūt irgi jaustumėmės prastai negavę, tarkime, norimo daikto. Kaip tada patys nurimtume? Gal tie būdai būtų tinkami nurimti ir vaikams? Leiskime vaikams suprasti, kokius jausmus mums patiems kelia vienoks ar kitoks vaiko elgesys ir, svarbiausia, kuo dažniau pastebėkime vaiką tais atvejais, kai viskas yra gerai. Jeigu vaikas bus prisotintas tėvų besąlyginės meilės ir dėmesio, jam mažiau norėsis kasdienybėje eksperimentuoti su savo netinkamu elgesiu.
– Pradėjęs eiti į darželį vaikas vienaip elgiasi ugdymo įstaigoje, ir kitaip namuose. Kodėl vienur būna tarsi angelėlis, o namuose „išsilieja”?
– Su darželiu atskira tema. Vaikai didžiąją dienos dalį ne tik būna aplinkoje, kur kitokios taisyklės, bet ir kaupia begalę jausmų, kuriais, tikėtina, ne visada gali išdrįsti pasidalinti. Normalu, kad viskas, kas sukaupta per dieną, yra išliejama grįžus į saugią aplinką. Tai jokiu būdu nereiškia, kad darželis yra nesaugi vieta dalintis jausmais. Ten, tikėtina, saugu visomis prasmėmis, tačiau mes, suaugę, būdami namie sau juk irgi leidžiame daugiau nei būnant darbe. Tai suvokiant svarbu padėti vaikui išveikti susikaupusias emocijas dar iki jam jas netinkamu elgesiu išliejant. Tam puikiai padeda pokalbiai apie tai, kaip šiandien sekėsi darželyje, kas šiandien suerzino, kas darželyje pradžiugino. Tam, kad vaikas ne tik fiziškai, bet ir emociškai grįžtų namo, kartais reikia iš darželio keliauti ilgesniu keliu. Grynas oras, artimieji, esantys šalia, pokalbis apie besibaigiančią darbo dieną padeda vaikui „persijungti“ ir ramiai dalintis tuo, kas viduje kunkuliuoja.
– Kodėl apskritai dažnai, kai vaiką sudrausmina nepažįstamieji, jis atkreipia dėmesį, o tėvų žodžiai – lyg žirniai į sieną?
– Gal todėl, kad vaikas išsigąsta? Gal todėl, kad nepažįstamieji tai daro kitaip nei mama ar tėtis, o tai, kas nauja, visada atkreipia dėmesį. Visgi jei pasiliktume prie pirmojo varianto, mes neturėtume siekti to, kad vaikas suklustų iš baimės. Tai nėra gerai.
– Ar tai reiškia, kad tėvai vaikui nėra autoritetas?
– Tėvai vaikams yra autoritetas. Tik tėvai, o ne kaimynai, praeiviai, auklėtojai ar mokytojai formuoja vaiko vertybinį stuburą ir brėžia ryškiausią ribą, kas yra tinkamas elgesys, o kas jau – nebe. Svarbu tik, kad būdami autoritetais nesinaudotume savo galia bandydami įbauginti ir netinkamomis priemonėmis priverstinai paklusti mažesnį ir silpnesnį. Grasinimas, manipuliacija, rėkimas, mušimas, vaiko gėdinimas mūsų, tėvų, autoritetą vaiko akyse kaipmat sumažintų ir, kaip dažnai būna, nebegrįžtamai. Pastaruoju metu dažnai tenka girdėti suaugusius sakant: „Mane ir mušė, ir gėdino, ir esu už tai dėkingas, nes žmogumi tapau“. Tokiais atvejais galvoju, kad mūsų vaikai verti užaugti tokiais pačiais dorais žmonėmis ir einant į visa tai be tėvų sukeliamo skausmo – fizinio ar emocinio. Jeigu būtų galėję rinktis, to turbūt būtų norėję ir dabar jau užaugę vaikai.
