– Ar sunku su mažu vaiku persikraustyti gyventi į Ukrainą?
– Kai prieš daugiau nei dvejus metus vyras gavo darbo pasiūlymą Kijeve, dukrytei Elzei buvo vieneri ir pamanėme, kad dabar geriausias metas pagyventi svečioje šalyje, nes prasidėjus mokyklai norėsis stabilumo.
Savo persikraustymą į Ukrainą piešėme gerokai paprasčiau, negu realiai atsitiko. Iš pradžių manėme, kad skraidysime: tris savaites būsime Ukrainoje, tris – Lietuvoje. Bet netrukus pasijautėme kaip benamiai.
Nors mažiems vaikams tėvai yra pagrindinis saugumo elementas ir jie ypač greitai apdaptuojasi, bet mačiau, kad jau net ir dukra nesusigaudė, kur yra namai. Tad priėmėme sprendimą baigti tuos važinėjimus ir persikelti gyventi į Kijevą.
– Kokios sąlygos buvo jaunai mamytei su mažu vaiku Kijevo gatvėse?
– Sąlygos vadinasi ukrainietiški kraštutinumai. Atvažiavau į naują didmiestį, vaikas – vežime, norisi išeiti pasivaikščioti ir patyrinėti miestą. Pirmąjį šoką patyriau dėl mūsų kvartalo gatvių, kurios – didžiulės. Gatves įmanoma pereiti tik per požemines perėjas, kur liftų ar nusileidimų vaikiškiems vežimėliams nėra. Pamenu, stoviu prie požeminės perėjos, žiūriu žemyn – ten begalė laiptų ir jokių šansų saugiai nuvažiuoti su vežimu.
Tačiau kartu iškart patyriau ir ukrainiečių paslaugumą. Kaip reaguoja žmonės į mane su vežimu ir mano išpūstas iš nuostabos akis – ir vyrai, ir moterys puola padėti.
Dabar jau Elzė vaikšto, tad šis klausimas mažiau aktualus. Bet vis tiek įsivaizdavimui pateiksiu pavyzdį, kad pačios didžiausios Kijevo gatvės, kurią sudaro 8 eismo juostos ir jos lengvai neperbėgsi, požeminėse perėjose tik neseniai įrengė liftus ar eskalatorius.
Kitas niuansas: Kijevas yra aukštų kalvų miestas, tad pasižiūrėjusi į žemėlapį matydavau vieną vaizdą, bet realiai su vežimėliu vaikščioti po Kijevą būdavo iššūkis – arba stūmiuosi vežimą į stačią kalvą, arba jis mane traukia žemyn.
– Kaip vaikai priimami visuomenėje?
– Ukrainos gatvėse vaikai ir jų tėvai sulaukia daug dėmesio. Lyginant su kitomis Europos šalimis, man primena Ispaniją – praeiviai pasilenks, nusišypsos, pakibins, pašnekės su vaikučiu.
Bendrai Ukrainos visuomenėje matyti, kad vaikai yra reikšmingi šioje kultūroje. Šeimos pakankamai didelės. Vaikai – svarbi visuomenės dalis.
Ir žmonės tikrai ne dėl Elzės išvaizdos – šviesių garbanotų plaukų, žydrų akių – prie mūsų prieina. Ten visiems vaikams yra skiriama daug dėmesio. Tarp kitko, mano įsivaizdavimas apie ukrainiečių išvaizdą nuvykus į Kijevą sugriuvo: tikėjausi ten sutikti daugiau tamsiaplaukių, tamsiaakių žmonių, bet jie nedominuoja, yra visokių. Tad nei aš, nei vyras, nei Elzė savo išvaizda Kijevo minioje neišsiskiriame.
– Savaitgaliais turite pomėgį su šeima tyrinėti Kijevo kavines, restoranus. Kaip jie pritaikyti vaikams?
– Kijeve su vaiku eiti į kavines ir restoranus – jokio vargo. Restoranuose vos įžengus su vaiku pasisveikins, jam atneš vaikišką meniu, kuriame ne tik gruzdintos bulvytės ir burgeris, bet keturios rūšys skirtingų sriubų, troškiniai – žodžiu, sveikas ir įvairus suaugusiųjų maistas, tik subtilesnio skonio (mažiau druskos ir kitų prieskonių) ir vaikams patraukliai pateiktas.
Kiekvienoje kavinėje įrengtas kampas vaikams. Restoranuose beveik visada yra animatorius, kuris vaikus užima – su jais piešia, konstruoja, lipdo. Jeigu neturi savo animatoriaus – iškart atlekia su piešimo priemonėmis.
Šia prasme Kijeve labai gerai jaučiamės su vaiku. Jeigu mūsų šeimai yra svarbu valgyti kokybišką maistą, Kijeve man nereikia sukti galvos, kad pasiimčiau su savimi sriubytės iš namų ar ko nors kito, jei mieste nenoriu vaikui pirkti bulvyčių fri.
Vilniuje taip išplėtotos maitinimo įstaigų infrastruktūros šeimoms su vaikais dar nepastebiu.
– Ar domėjotės Kijevo darželių sistema?
– Į valstybinius darželius Ukrainoje mes pretenduoti negalime, tad domėjausi privačiais. Jų pasirinkimas – platus, tačiau privatūs darželiai stebina savo itin aukštomis kainomis, be to, neužtikrina visų įsivaizduojamų privalumų, pavyzdžiui, kad tėvai yra išsamiai informuojami ar panašiai.
Kai baigsiu eksponuoti parodą „Arlekinų visuomenė“ Vilniuje ir grįšime į Kijevą, Elzė eis į alternatyvia pedagogika paremtą Augusto Friobelio darželį.
Dar renkantis darželį Kijeve daug ką lemia geografija, nes miestas tikrai didelis.
– Kada po vaiko gimimo Ukrainoje mamos grįžta į darbą?
– Jeigu mamos užima vadovaujančias pozicijas – jos skuba grįžti į darbą. Įprasta, kad vaikai į darželius pradeda eiti nuo 3 metų, o iki tol būna namie su mamomis, seneliais arba auklėmis.
Auklių atlyginimai Kijeve žymiai mažesni nei Vilniuje. Pavyzdžiui, mūsų auklei, kuri dirba pusę etato, mokame 260 eurų per mėnesį. Ir tai turint omenyje, kad pakėlėme jai atlyginimą, nes norėjome ją išsaugoti, kad žmogus jaustųsi patogiai.
– Ką pastebite apie žmonių bendravimą Kijeve?
– Ukrainoje žmonės drąsiai žengia į vienas kito asmeninę erdvę – kalbu ne tik apie fizinį atstumą, bet ir apie kontakto mezgimą.
Šis slavams būdingas bruožas man iš pradžių atrodė kaip spaudimas. Dabar jau išmokome laviruoti – kaip išsaugoti asmeninę erdvę, o kartu pažinti vietinę kultūrą.
– Minėjote, kad trečius metus gyvendama Ukrainoje jau pastebite savo mąstymo pokyčius?
– Tikrai taip. Pavyzdžiui, kai grįžtu trumpam į Lietuvą ir su trimete Elze išeinu į vaikų žaidimų aikštelę, kur per dvi valandas mamos neužmezga pokalbio viena su kita, pagaunu save galvojant „kokios nedraugiškos mamos“, nors suprantu, kad kalbame ne apie nedraugiškumą. Kijevo vaikų žaidimų aikštelėse bendravimas mezgasi akimirksniu: kiek jūsų vaikui metų, iš kur jūs, koks švelnus akcentas ir t.t.
Mano mergaitės elgesys Lietuvoje jau irgi skiriasi – galima sakyti, ji visą savo sąmoningą gyvenimą jau pragyveno Kijeve ir ten įprato eiti daug arčiau prie vaikų, negu kiti vaikai Lietuvoje.
Šiame etape mane žavi pačios Elzės reakcijos – kokia ji būna tiesmukiška, be barjerų bendraudama su vaikais, ir tai ypač išryškėja Vilniuje.
Ir dar labai vertinu tai, kad dukra laisvai kalba rusų ir lietuvių kalbomis.
– Spalio mėnesį su dukra į Vilnių atvykote, nes senamiestyje atidarėte Ukrainos dailininko darbų parodą. Ar ten irgi vedatės dukrytę?
– Taip. Tikiu, kad vaikus nuo mažens reikia skatinti pažinti meną, lavinti skonį, kalbėtis apie tai.
Pavyzdžiui, sekmadienį vyras su Elze atėjo į galeriją ir porą valandų jie čia puikiai leido laiką – mano antikvarinis krėslas Elzei tarnavo kaip sostas, o ji buvo princesė. Nenuostabu, kad sekmadienį daug žmonių į galeriją užsuko kartu su vaikais. Galerijoje didelė erdvė ir mes turėjome progą stebėti vaikus. Elzė prieina prie vaikų ypač arti, 10-15 cm nuo veido, lietuviai vaikučiai net atsitraukia.
Tuo tarpu Kijeve vaikai ima bendrauti greitai ir artimai. Pavyzdžiui, Kijeve yra normalu, kad jau nuo 2,5 metų kiemo vaikai, kai jau laikas eiti namo, - pasibučiuoja. Tokie yra kiemo vaikų santykiai.
– Užsiminėte, kad ir savo naują veiklą meno srityje atradote gimus dukrelei?
– Menu domėjausi visada. Jeigu turėdavau pasirinkimą tarp kino ir parodos – rinkdavausi parodas. Vaikystėje esu laimėjusi grafikos konkursą, daug metų savo malonumui šoku baletą. Tačiau tai visada buvo tik pomėgiai, neleisdavau tam stipriau atsiskleisti, o mano aktyvų įsitraukimą į meno rinką paskatino būtent dukters gimimas.
Gimusi dukra grąžino man daug vaikystės prisiminimų, daug emocijų, pojūčių. Gal dėl to, kad labai laukėme vaikelio, mėgavomės kūdikio auginimu. Pamenu, draugai juokėsi „lengva jums mėgautis, kai vaikas nuo gimimo visą naktį išmiega“.
Tad nauja emocinė patirtis gimus vaikui paskatino mane pradėti naujas studijas –Geštaltinę psichoterapiją „Dialogo“ institute. Šie mokslai man leidžia kasdien atrasti ir skleisti savo autentiškumą, o tada gyvenime daug kas pradeda vykti labiau spontaniškai, su pasimėgavimu.
Taigi, vaiko gimimas ir mokslai paskatino mane nerti į Ukrainos meno rinką ir dabar mėgaujuosi būdama savotišku tiltu tarp ukrainiečių meno ir Lietuvos bei kitų Vakarų Europos šalių.
