– Pradėkime nuo to, kodėl daugelis mažų vaikų bijo Kalėdų Senelio?
– Vaikai negimsta su žinia, kad Kalėdų senelis – dosnus, mielas ir draugiškas. Ši patirtis yra įgyjama. Normalu, kad vaikas, iki tol neturėjęs kontakto su Kalėdų Seneliu, žvelgia į jį įtariai. Įprastai Kalėdų Senelio bijo tie vaikai, kurie turi svetimų žmonių baimę. Tai būdinga kūdikiams ir vaikams iki maždaug 2 m. Bijoti Kalėdų Senelio gali ir tie vaikai, kurie gal kada buvo išgąsdinti garsiai nusijuokusio, už rankytės norėjusio paimti, neįprastai atrodančio senelio. Ūgtelėję vaikai jau žino, kad po vešlia senelio barzda dažniausiai slypi plati jo šypsena. Mažiesiems tuo vis dar reikia įsitikinti. Kaip ir dar daug kuo gyvenime.
– Gal prie to prisideda ir tėveliai, nuolat kartodami, kad jei bus negeri, negaus dovanų?
– Tėvai, kurie šitaip elgiasi, sėja vaiko viduje ne tiek baimę, kiek nerimą. Jie verčia vaiką jaudintis, švenčių išvakarėse nerimauti galvojant, ar buvo pakankamai geras, nuogąstauti bėgant prie eglutės ir svarstant, bus dovanų ar nebus. Džiugi akimirka, kai atsilapoja durys ir į darželio šventę įeina Kalėdų senelis, nebūtinai tokia džiugi būna tiems vaikams, kuriems buvo grasinama Kalėdų Seneliu. Kaip ten bebūtų, bet jeigu vaikas elgiasi netinkamai, mokyti jį elgtis kitaip – tėvų pareiga. Kalėdų Senelis čia niekuo dėtas. Dovanas gauname ne todėl, kad jų nusipelnėme, o todėl, kad yra Kalėdos.
– Kaip apskritai būtų teisinga papasakoti, kas yra Kalėdų Senelis, kodėl jis neša dovanas?
– Tai kiekvienos šeimos, kuriančios savo kalėdinę pasaką, pasirinkimas. Čia turbūt nėra nei geriausio, nei blogiausio varianto. Esu sutikusi šeimų, kurios pasirinko nekurti ir vaikui nepasakoti istorijų apie Kalėdų Senelį. Žinau ir tokių tėvų, kurie kasmet įpina į Kalėdų Senelio istoriją vis naujų dalykų, norėdami ilgiau išlaikyti vaikų tikėjimą stebuklais. Aš pati esu labiau už aukso vidurį ir su savo penkiamečiu sūnumi kalbame apie Kalėdų Senelį kaip gerumo ir dosnumo simbolį, kurio pagalbininkai ypatingą naktį palieka jo išsvajotą dovaną po eglute. Mažieji, savo lakios vaizduotės vedini, Kalėdų Senelio pagalbininkus vis dar įsivaizduoja esančius tik nykštukus, elfus, elnius, tuo tarpu vyresnieji jau yra pajėgūs suprasti, kad Kalėdų Senelio pagalbininkai yra kur kas arčiau nei gali atrodyti. Argi ne taip yra iš tikrųjų?
– Atsiranda ir tokių tėvų, kurie iš tiesų nepadeda vaikams dovanų, nes jie blogai elgėsi. Kaip jaučiasi toks vaikas?
– Turbūt nekaip. Kai išgirstu apie tai, būna gaila vaikų. Ir gaila tėvų. Pastarųjų dėl to, jog, panašu, jie jaučiasi bejėgiai ir nežino, kaip kitaip būtų galima pakeisti vaiko elgesį į tinkamesnį, jeigu į galvą ateina tokios bausmės.
– Ar apskritai šiandien nėra dovanos suabsoliutintos? Per šventes vaikai jų gauna ir namuose, ir ugdymo įstaigose, ir pas senelius, ir pas krikšto tėvus, ir tėvų darbo šventėse... Ar dovanų iš tiesų niekada nebūna per daug?
– Kadangi vaikas dėl jam būdingų mąstymo ypatumų vis dar mąsto konkrečiai, jam dovanojami daiktai tikrai teikia džiaugsmą. Tai jį džiugina. Žinoma, pradžiuginti jį galima ir kitaip, tačiau tai jau mūsų visuomenės bėda, kad mes dažnai norėdami pradžiuginti, atsiprašyti ar „pasigerinti“ mieliau renkamės dovanoti daiktą, o ne savo laiką. Kartais dėl to, kad būtent to laiko vis trūksta, dovanojamas daiktas lieka bene vienintelė galimybė tą meilę ir dėmesį parodyti. Neturėtų taip būti. Dovaną išpakuojame, džiaugiamės, bet tai trunka tik tam tikrą laiką, tuo tarpu džiugiai praleistas laikas stiprina tarpusavio ryšį, kuriuo galime džiaugtis ištisus metus. Jeigu jaučiame, kad šeimoje per daug sureikšminame dovanas, šiemet vis dar turime puikią galimybę pabandyti elgtis kitaip. Visgi apie tai, ar tai bus dovanų Kalėdos, ar laiko kartu Kalėdos svarbu kalbėtis dar iki švenčių. Svarbu iš anksto susidėlioti pasiruošimo šventei ir pačios šventės prioritetus ir apie tai kalbėtis su vaikais. Kitu atveju vaikai, kurie per kiekvienas Kalėdas buvo apipilami dovanomis, nesupras nei mamos, nei tėčio, netikėtai pranešančių, kad per šias šventes vieni kitiems dovanosime ne dovanas, o savo laiką ir dėmesį.
– Kaip vaiką išmokyti vertinti gaunamas dovanas?
– Kalbėtis su vaiku. Ir tai daryti ne tada, kai jaučiame, jog vaikas liko nepatenkintas gauta dovana, o dar gerokai iki švenčių. Kalbėtis ir apie tai, jog normalu, kad vienos dovanos džiugina labiau, kitos – mažiau, tačiau net ir už tą, kuri pradžiugino tik truputį, svarbu padėkoti. Tai – įgūdis, kurio turi mokyti tėvai. Kai vaikai gauna daug dovanų, normalu, kad jos pradedamos reitinguoti, bet ar ne tą patį darome ir mes, suaugę? Čia labai svarbu ir tai, kokią mes patys transliuojame žinią vaikui, kai gauname dovanų: ar labiau akcentuojame pačią dovaną, ar žmogų, kuris ją dovanoja? Ar nebūna taip, kad kartais ir mes patys dovanas priimame be ypatingos reakcijos, o kai tą patį daro vaikas, tai iš karto tampa tarsi nebemandagu ir negražu iš jo pusės.
– Jei vaikas pradėjo abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu, ką daryti tėveliams?
– Bene svarbiausia patiems tėveliams išlikti ramiems. Jei 7–8 metų vaikas sako, kad Kalėdų Senelio nėra, turbūt nebeverta bandyti toliau plėtoti tą pasaką, kurios dalys jau pradėjo byrėti. Tokioje situacijoje galima klausti vaiko, kuo jis abejoja, kodėl būtent dabar taip sako, kas paskatino tokias jo mintis. Dažniausiai po tokių atvirų klausimų aiškėja, kad vaikas jau seniai turėjo šiokių tokių įtarimų ir dabar išgirdo kažką, kas abejonę dar labiau sustiprino. Jeigu tikrai viskas taip, panašu, kad vaikas jau būna pakankamai brandus sužinoti visą tiesą. Nuo to, kad Kalėdų Seneliui talkininkauja tėvai, pats Kalėdų Senelis nepaliauja būti gėrio, dosnumo, artimo meilės simboliu. Apie tai irgi su vaiku galima kalbėtis.
– Ką daryti, jei tėvai negali nupirkti tokios dovanos, kokios vaikas prašo? Kaip jam paaiškinti, kodėl Kalėdų Senelis neatnešė to, ko jis norėjo?
– Jeigu dovana yra per brangi, jeigu ji dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nepriimtina tėvams arba pats vaikas tokiai dovanai dar yra per mažas, tokio daikto pirkti nereikia. Ir tai nereiškia, kad vaikui šventės bus sugadintos, jis bus nusivylęs ir piktas. Nebūtinai. Taip galėtų būti tik tuo atveju, jeigu vaikas labai norėjo, tikėjosi, buvo tikras, kad gaus būtent šią dovaną, ne kitą, ir, žiūrėk, dovana ne ta. Vaikai dažniausiai dar gerokai iki švenčių žino, ko norėtų dovanų, tad jei mes dar iki švenčių kalbėsimės su vaiku apie tai, išgirsime jį, aptarsime kartu su juo, kodėl šis daiktas negali būti perkamas, vaikas dar gali turėti daug gražaus laiko susikurti naują svajonę, kurią tėvai galbūt jau galės įgyvendinti. Apie viską reikia kalbėtis. Mūsų vaikai supranta daug daugiau nei mums atrodo. Svarbu tik mums, tėvams, apie visa tai, kas svarbu, kalbėtis su vaiku ne prabėgomis. Ne vaiko, o mūsų, tėvų, pareiga padėti jam suprasti, kad ne visus dalykus šią akimirką galime turėti. Aišku, tada vaikui būna liūdna, bet neišsigąskime to ir padėkime vaikui visame tame išbūti. Jeigu būsime kantrūs ir palaikantys, stiprės ne vaiko nusivylimas tėvais, o, priešingai, jo ir tėvų tarpusavio ryšys.