Jei vaikas sako, kad nenori į mokyklą, vertėtų pažiūrėti į save: tai, ką pamato, patinka ne visiems

Baigiantis vasarai, turbūt dažnas iš tėvų savo vaiko paklausia, ar jis jau nori į grįžti mokyklą. Tuomet taip norisi pamatyti vaiko šypseną ir išgirsti teigiamą atsakymą, tačiau taip nutinka ne visada. „Nenoriu“, – atsako vaikas ir priverčia susimąstyti, ką mes, o galbūt ir mokykla, padarė ne taip. Ieškant atsakymo, kas lemia vaiko (ne)norą grįžti į mokyklą, psichologai ir edukologai pataria pažvelgti į save. Iš tiesų, net ir patys paprasčiausi mūsų kasdieniai poelgiai gali pakelti vaiko motyvaciją į aukštumas arba visiškai ją užmušti.

Kodėl tarptautinėse mokyklose ar JAV vaikai nori grįžti į mokyklą, o Lietuvoje – ne?

Kalbant apie tai, kodėl ne visi vaikai nori grįžti į mokyklą, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė Lietuvoje teigia pastebinti labai įdomų fenomeną.

„Dažnai girdžiu, kad tarptautinėse mokyklose ar JAV vaikai nori grįžti į mokyklą. Pradėjusi stebėti, kurgi yra pagrindiniai skirtumai, pamačiau juos suaugusiųjų elgesyje. Mes Lietuvoje vos ne kiaurus metus vaikams kartojame: „Tai ar nori atostogų? Jau greit atostogos! Juk tik dvi dienelės liko“, tiesa? Tarsi mokykla būtų kančia, o vienintelis džiaugsmas – atostogos. Lygiai taip pat yra su vasara. Jau vos ne nuo Velykų atostogų girdisi: „Liko tik 8 savaitėlės. Tai ar jau lauki vasaros? Tuoj baigsis tie mokslai, pailsėsi“, ar ne? Mes labai dažnai brėžiame brūkšnį, tarsi mokslas būtų juoda, o atostogos – balta ir neskiepijame mokymosi mokytis, atradimo džiaugsmo“, – pastebi A. Landsbergienė.

Anot jos, natūralu, kad vaikas, nuolat girdėdamas tokias kalbas savo aplinkoje, ir pats pradeda taip kalbėti – vaikai juk mokosi mėgdžiodami ir kartodami. Jei vaikas mato, kad dauguma žmonių nesimėgauja buvimu „čia ir dabar“, o tik laukia atostogų, tai ir jam pradeda atrodyti, kad eiti į mokyklą yra kažkoks blogis.

Todėl dr. A. Landsbergienė pataria labai stebėti savo kalbą – ką mes šnekame, ką akcentuojame. Ji pažymi, kad vėliau, be jokios abejonės, tai atsispindi ir vaikų nuostatose, jų kalboje ir netgi savijautoje. Ji siūlo dažniau vaikų paklausti, ko mokykloje išmokai, kas tau patiko, kas labiausiai džiugino, ką įdomaus sužinojai?

„Manau, kad į mokyklą gali nenorėti grįžti tie vaikai, kurie mokykloje yra nepastebimi suaugusiųjų, joje susiduria su socialiniais, emociniais ar akademiniais sunkumais. Gali būti, kad vaikui mokykloje yra labai sunku, tačiau mokykla nieko dėl to nedaro, arba atvirkščiai, vaikui mokytis – labai lengva, tačiau mokykla taip pat nieko dėl to nedaro. Galbūt vaikas patiria patyčias arba turi labai mažai draugų. Tačiau jei vaikas turi draugų, kuria ryšį su mokytojais, jam sekasi mokslai, manau, kad nenoras grįžti dažnai gali būti įkalbėtas ir įsikalbėtas“, – teigia A. Landsbergienė.

Ji pažymi, kad psichologai turi tokį terminą – save išpildanti pranašystė.

„Juk kai mes girdime kažkaip bekalbančius žmones, dažnai ir patys pradedame taip kalbėti. Kalbėdami pradedame taip ir galvoti, o kai taip galvojame, tai tampa tiesa. Pavyzdžiui, jei vaikas visą vasarą kartoja, kad nenori grįžti į mokyklą, liko vos kelios savaitėlės atostogų, žinoma, kad grįžimas nėra smagus“, – teigia ji.

Vaikams būtina matyti, kad mokosi jų tėvai

Paklausta, kaip patartų tėvams išlaikyti vaiko motyvaciją mokytis, tobulėti ir lankyti būrelius, kad vaikas neperdegtų, A. Landsbergienė siūlo pirmiausia pažiūrėti į save.

„Visų pirma, vaikas turi matyti besimokančius tėvus. Mes švietime jau daugiau kaip 20 metų kalbame apie mokymosi visą gyvenimą svarbą. Jeigu vaikas mato, kad tėvai skaito įvairią literatūrą, turi hobių, domisi kažkuo papildomai, panorėję, ką nors naujo sužinoti ar išmokti, imasi veiksmų ir jiems pavyksta, vaikas turi pavyzdį, kad visko galima išmokti, tereikia įdėti pastangų. Visai neseniai kalbėjausi su šeima, įsigijusia sodybą, kurioje elektros tiekimas nėra nuolatinis, tad reikėjo rasti sprendimą, kaip nupjauti žolę. Tėtis, būdamas visai kitos srities specialistas, užsirašė į suvirinimo kursus, pats susivirino dalgį ir dabar su vaikais dalgiu šienauja žolę“, – sako A. Lansdbergienė.

Ji atkreipia dėmesį į Neil deGrasse Tyson žodžius, kad matematika mus moko spręsti problemas.

„Parodykite man suaugusį žmogų, kuriam nereikia spręsti problemų. Tad, kai vaikas pasakys, kad jam nereikia mokytis matematikos, galite atsakyti, kad jei jos nesimokys, jo įgūdžiai spręsti problemas bus prastesni nei to žmogaus, kuris matematiką mokėsi. Kai taip su vaiku šnekėsite, jam paaiškinsite ir argumentuosite, pabrėšite mokymosi svarbą ir vertę, vaikas supras, kad ne visada turi būti lengva, ne visada viskas turi patikti ir turės motyvaciją mokytis“, – teigia dr. A. Landsbergienė.

Ne mažiau aktuali problema – kartais vaikai nejaučia didelio noro grįžti į mokyklą dėl to, nes tuo metu jaučia nuovargį, mat eina iš būrelio į būrelį ir nespėja pailsėti. Tačiau A. Landsbergienė pastebi, kad vaiko nuovargis ne visuomet priklauso nuo lankomų būrelių skaičiaus.

„Kalbant apie pervargimą – reikia stebėti vaiką. Vienas vaikas nepavargsta lankydamas net penkis būrelius, o kitam ir du yra per daug. Turime žiūrėti, kaip vaikas jaučiasi ir kalbėtis su juo. Prisiminkime, kad formalusis ugdymas vis dėlto turėtų būti prioritetas. Tad jei lankydamas daugybę būrelių, vaikas yra pervargęs, krenta jo mokslo rezultatai, tėvams rekomenduočiau pasiūlyti vaikui pasilikti tik patį mylimiausią būrelį ir susitelkti į mokyklą“, – pataria A. Landsbergienė.

Ne visada jausti didelį norą eiti į mokyklą – normalu

Psichologė Milda Karklytė–Palevičienė pastebi, kad pradinių klasių moksleiviai kur kas rečiau linkę sakyti, kad nenori grįžti į mokyklą. Tokia nuotaika dažniau sutinkama vyresnėse klasėse.

„Pradinėse klasėse mokymosi procesas lengvesnis, mokykla nepabodusi, laukia draugai ir geri įspūdžiai. Vyresniems vaikams dažnai būna, kad jų noras grįžti į mokyklą yra mažesnis. Tai normalus procesas, pagalvojus ir apie mus, suaugusius. Kad ir labai mylime savo darbą, tačiau po ilgesnių atostogų grįžti į darbą būna gana sunku“, – lygina M. Karklytė–Palevičienė.

Anot psichologės, artėjantys mokslo metai, kaip ir darbai po atostogų, kartais nėra itin laukiami dėl to, nes neišvengiamai keičiasi mūsų dienos ritmas, jis reikalauja daugiau disciplinos. Todėl nereikėtų nusigąsti ir galvoti, kad kažkas yra negerai, jei vaikas pasako, kad į mokyklą eiti nenori.

„Atostogų metu būna kitas miego, maisto režimas, disciplinos būna mažiau arba net nebūna visai. Vasarą vaikų ryto miegas būna ilgesnis, einu miegoti, kada noriu, ir keliuosi, kada noriu. Diena daugiausiai susideda iš pramogų ir malonumų. Būna, kad vaikams iš esmės patinka mokykla, bet vis tiek su ja atsiranda disciplina, reikia daugiau dirbti, stengtis, reikia derinti pramogas su pareigomis. Rytais reikia anksti keltis, o ir pačių tėvų nuotaika būna prastesnė grįžus į darbus. Dėl to vaikai gali nenorėti į mokyklą“, – pastebi M. Karklytė–Palevičienė.

Vaiko nenoras grįžti į mokyklą – natūrali ir normali reakcija. Vis dėlto, psichologė pažymi, kad tėvai turi didžiulę įtaką norint padidinti vaiko motyvaciją eiti į mokyklą ir palengvinti jų sugrįžimą.

„Pirmas dalykas – labai svarbu priimti vaiko jausmus. Jeigu vaikas sako, kad aš nenoriu į mokyklą, man čia jau atsibodo – turime neneigti to jausmo ir nesakyti „kaip tu gali nenorėti“, „kas čia per vaikas, koks tinginys“. Turime priimti tą jausmą ir parodyti, kad mums irgi kartais taip būna. Ir man nesinori į darbą, būna visokių dienų, nors man jis labai patinka“, – pataria psichologė.

Tėvai gali padėti arba pakenkti: ką daryti ir kokių klaidų vengti?

Anot psichologės, tėvai gali parodyti vaikams, kaip sau padėti tokiose situacijose, kai nedegame noru eiti į darbą ar mokyklą. Verta su vaiku pasidalinti savo pavyzdžiu – ką patys darome, kad pasijustume geriau, kai turime eiti į darbą pernelyg to nenorėdami.

„Svarbu kalbėtis su vaikais, kam mums reikalinga mokykla. Dažnai vaikų klausiu – kaip galvojate, kam ta mokykla reikalinga? Iš tiesų, matosi, kad jie arba sunkiai suvokia tai, arba išvis nežino, nes „mano pareiga eiti į mokyklą“. Taip, pagal Konstituciją, vaiko pareiga yra eiti į mokyklą, bet tikroji esmė ir priežastis, kam yra mokykla, yra ne tai. Su vaikais reikia kalbėtis apie tai, kad mokykloje įgyjame žinias, kurių reikės mūsų pačių gyvenime“, – sako M. Karklytė–Palevičienė.

Jei vis tik vaikai suabejoja, ar išties visko, ko mokosi mokykloje, jiems prireiks ateityje, psichologė siūlo jiems išsakyti paprastai vaikams suprantamą palyginimą.

„Mokymasis yra smegenų treniruotė. Kai mes treniruojame kūną, tvirtiname raumenis, kad kūnas būtų pasiruošęs gyvenimiškoms situacijoms. Nėra taip, kad darai varlytes, nes ateityje tau reikės daryti varlytes – esmė tame, kad tavo raumenys būtų stiprūs. Mokymasis yra tas pat. Kartais atrodo, kad mokomės nereikalingų dalykų, bet iš tiesų mes viską darome tam, kad sustiprintume savo smegenis, kad galėtume pasiekti gyvenime aukštumų“, – pabrėžia M. Karklytė–Palevičienė.

Psichologė įspėja nedaryti dažnos klaidos, kuomet tėvai vaikus gąsdina mokykla. Kai kuriems tėvams išsprūsta tokios frazės, kaip „tu pamatysi – grįši į mokyklą ir baigsis tavo katino dienos“. Tokiu būdu tėvai parodo neigiamą požiūrį į mokyklą, tarsi tai būtų kalinimo įstaiga. Taip komunikuojant, vaikui mokykla niekada neatrodys miela ir gera. Todėl turėtume elgtis priešingai ir apie mokyklą kalbėti pozityviai.

„Ne mažiau svarbus dalykas – dar prieš 2 ar 3 savaites iki mokslo metų pradžios pradėti pamažu grįžti į mokyklos rutiną. Turime eiti miegoti ir keltis vis panašesniu metu į tą, kurį renkamės eidami į mokyklą, o ne tada, kada norime. Turime grįžti į tą mitybą, kuri būdingesnė mokslo metams, o ne vasarai. Turime laikytis rutinos ir tam tikrų taisyklių, kad vaikui nebūtų šoko grįžti nuo pramogų prie taisyklių“, – pataria M. Karklytė–Palevičienė.

Moksleiviams svarbus paskatinimas ir įvertinimas

Tam, kad vaikai noriai eitų į mokyklą ir siektų geriausių rezultatų, jiems labai svarbus paskatinimas, pastebėjimas ir įvertinimas. Skatinti gali ne tik tėvai ir mokytojai, o ir įvairūs projektai. Vienas iš įdomių pavyzdžių, kaip verslo iniciatyva gali tapti paskatinimu moksleiviams – „Lietuvos Maximalistai“.

Moksleivių skatinimo konkursą, kuriuo siekiama įvertinti ir paskatinti gabiausius ir aktyviausius moksleivius, „Maxima“ šiemet pradeda jau 21–ą kartą. Per du dešimtmečius moksleivių skatinimo programos gyvavimo metų prekybos tinklas skyrė daugiau kaip 0,7 mln. eurų Lietuvos moksleivių talentams ir motyvacijai auginti. Šis projektas yra viena seniausių verslo socialinės atsakomybės iniciatyvų Lietuvoje.

Kaip teigia „Maximos“ Komunikacijos ir korporatyvinių reikalų departamento direktorė Indrė Trakimaitė–Šeškuvienė, talentingų ir gabių moksleivių skatinimas buvo ir bus lietuviško prekybos tinklo prioritetas, nes motyvuoti ir ambicingi jauni žmonės savo darbais ir pasiekimais ateityje tik garsins mūsų šalį ir ves ją į priekį.

„Praėjusiais metais prekybos tinklas turėjo didžiausią iki tol „Lietuvos Maximalistų“ stipendijų fondą – 100 tūkst. eurų, kuris atiteko 114-ai šalies gabių ir talentingų moksleivių. Šiais metais, konkursui vykstant 21 kartą, fondas buvo padidintas iki 110 tūkst. eurų. Praėjusiais metais „Lietuvos Maximalistais“ pretendavo tapti daugiau nei pusė tūkstančio talentingų ir įvairiais pasiekimais pasigirti galinčių šalies moksleivių“, – skaičiuoja I. Trakimaitė–Šeškuvienė.

„Lietuvos Maximalistų“ konkurse gali dalyvauti visi 1–12 klasių Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai. Šiemet „Lietuvos Maximalistų“ stipendijų fondas siekia net 110 tūkst. eurų, o jis bus skirtas gabiausiems moksleiviams 8 kategorijose: mokslo, kūrybos ir meno, muzikos, sporto, visuomeniškumo, inovacijų, ekologiškumo ir nuolatinio pažangumo srityse.

Konkurso laimėtojais tapusiems moksleiviams visus mokslo metus kiekvieną mėnesį bus skiriamos 100 arba 200 eurų dydžio stipendijos.

Tiesa, moksleivių skatinimo konkursas ne visuomet buvo toks pat, kokį jį matome šiandien. Bėgant metams, jis pasikeitė, užaugo ir apima daugiau sričių.

„Pavyzdžiui dar prieš 10 metų šis konkursas vadinosi „Jaunieji talentai“. Tais metais konkurso dalyviai varžėsi penkiose srityse: mokslo, muzikos, sporto, meno ir kūrybos bei visuomeniškumo. Metams bėgant ir stebint vis augantį vaikų susidomėjimą įvairesnėmis sritimis, konkurso kategorijų sąrašą papildėme ir tokiomis kaip inovacijos, ekologiškumas bei nuolatinis pažangumas“, – sako I. Trakimaitė–Šeškuvienė.