Ar jis yra mūsų namai, kuriais rūpinamės, kuriuose esame apsigyvenusios? O gal kažkas, ką ryškiai jaučiame turinčios, vis nudažančios vieną kitą išorinę sieną, bet taip ir nedrįstančios atverti durų ir bent akies krašteliu žvilgtelėti į vidų. Koks yra moters santykis su kūnu, koks turėtų būti ir ką jis mums duoda, DELFI klausia psichologės Vaidos Platkevičiūtės.
„Atrodytų, jog kūno, ypatingai moters, mūsų dienomis apstu. Neretai jis mažai aprengtas, gražiai įdegęs, lieknas, o jei dar afišos ar ekranas skleistų kvapus, svaigtų galva nuo nuostabiausių jį dengiančių aromatų. Dar dažniau jis atrodo sveikai, jaunai, tvirtai. Ir, žinoma, „visa tai gali turėti kiekviena“, tik reikia įsigyti vieną ar kitą produktą, nueiti į vieną ar kitą treniruotę, pritaikyti vienokią ar kitokią dietą ir štai... Ir iš ties, tai gali džiuginti. Kiekvienos moters prigimtyje slypi begalinis, gal net pirminis troškimas būti pamatytai. Ir pamatytai ne tiesiog kaip moteriai, o kaip gražiai moteriai...“,- sako Vaida Platkevičiūtė.
Psichologės teigimu, grožis, sveikata, spindėjimas yra tai, ko mes laukiame iš savo kūno. Kokį norime jį dažniausiai padaryti. Tačiau ar kūną, kurio mums taip reikia, kad pajustume savo vertę, suvokiame kaip savo dalį? Tokią dalį, kurioje pačioje savaime slypi didžiuliai lobiai. Lobiai, su kuriais jau nieko nebereikia daryti, kuriems nebetrūksta įdegio, kremo nuo raukšlių, kuriems nieko nebereikia įrodyti, jie patys iš savęs yra nuostabūs. Žmogaus kūnas gali būti patys nuostabiausi namai, kuriuose apsigyvenus tampa paprasčiau, aiškiau, šilčiau, gražiau, šviesiau, tikriau.
O ką reiškia apsigyventi savo kūne? Ką reiškia sukurti su juo santykį? Įsikūnyti? Ar nesirūpinu aš juo norėdama jį išlaikyti kuo sveikesnį, kuo gražesnį, kuo jaunesnį? Ar nepakanka jam to, kad vis bandau jį grūdinti, judinti, išlaikyti aktyvų? Taigi ar kūnas yra mano namai? Namai, į kuriuos man drąsu įeiti, kuriais galiu pasitikėti ir kuriuose man miela gyventi?
„Nors kūnas yra viena svarbiausių mūsų asmenybės dalių, kurią mes neretai naudojame savo kaip asmens vertei pajusti, vargu ar daugelis iš mūsų į šiuos klausimus galėtume atsakyti „taip“. Kad taptume savo jausmų, minčių šeimininkės, pirmiausia verta apsigyventi kūne – savo namuose. Apsigyventi jame per bandymą klausytis jo siunčiamų ženklų, stebėti pojūčius, per juos ateinančius kūno, jausmų ir proto poreikius. Apsigyventi jame per judėjimą, kuris veda prie tokio buvimo, kuris išties yra geriausias mums. Apsigyventi per patikėjimą, jog to, ko prašo mūsų kūnas, reikia ne tik jam, bet mums kaip moterims. Per įsikūnijimą mes galime kur kas aiškiau patirti save, kitą ir mus supantį pasaulį“,- sako psichologė.
Anot V. Platkevičiūtės, mūsų atsisiejimas nuo kūno ir santykio nebuvimas su juo, pirmiausia atima moteriai galimybę pajausti, kas jai yra gera. Tai gali pasireikšti bet kur: renkantis maistą, aprangą, veiklą, santykius, užsiėmimus, profesiją, gyvenimo būdą... Nes kūnas yra vieta, kuri aiškiausiai gali mums patarti, kas mums tinka, o kas ne; kas mums suteikia gyvybės, o kas tiesiog nualina; kas palaiko, o kas atima jėgas.
„Šio laikmečio didžioji problema yra ta, jog valdžia atitenka protui, kuris pat savaime yra nuostabus dalykas. Tačiau tapęs svarbiausiu asmens „patarėju“, jis nukreipia moterį į tai, ko labiausiai reikia visuomenei. Taip mes lengvai pasiduodame gražiai pateikiamiems, visur matomiems produktams plačiąja prasme, tačiau nebūtinai mums reikalingais. Išmokimas klausytis savo kūno pirmiausia leidžia atsigręžti į save ir iš šios pozicijos nurimti santykyje su savimi. O tada jau keliaujame į kokybiškesnį, aiškesnį ir daugiau pasitenkinimo teikiantį santykį su kitais, aplinka“,- sako specialistė.
Psichologės manymu, be galo svarbi grįžimo į savo kūną priežastis yra mūsų sveikata. Kūnas labai stengiasi atliepti į mūsų poreikius, net ir save išnaudodamas. Dėl to bandymas vadovauti jam (dietos, grožio procedūros, maistas, gyvenimo būdas ir t.t., net tam tikras sportas), o ne jo klausytis, neretai priveda prie ligų, susirgimų, nuovargio, perdegimo, kurie yra kaip ženklas, kad mums reikėjo ko kito. Labai paradoksalu, bet neretai būna taip, jog santykis su kūnu leidžia kur kas aiškiau pajusti koks maistas mums tinka, nei įvairios bendros rekomendacijos. Ir sporto tikslas tampa labiau sveikata, gera savijauta, jame mažiau išnaudojimo ir lūkesčio sau.
„Kūno pajautimas padeda priimti ir tai, ką žmogui vis sunkiau priimti: senėjimą, kūno laikinumą, standartų neatitikimą. Šie dalykai be galo svarbūs, atsirenkant, kur kreipti savo dėmesį, laiką, energiją. Minėtų dalykų vengimas iš esmės sukuria gyvenimo vengimo pojūtį, o tai nuveda į nuolatinio nepasitenkinimo, beprasmybės, neramumo erdvę“,- teigia V. Platkevičiūtė.
Dar vienas svarbus dalykas, anot psichologės, yra jausmų ir minčių aiškumas, kuris taip pat neretai atsiranda, pradedant kreipti dėmesį į savo kūną, kaip į labai svarbią asmenybės dalį. „Konsultuojant darbo su kūnu ir judesio terapijos rėmuose, kūne galima aptikti tiek mintis, tiek jausmus. Jie visi ten turi savo vietą. Įdomu ir tai, jog taip atrasti, jie tampa kur kas aiškesni, kur kas lengviau pamatyti kaip su jais būti, ko jausmams ar mintims iš mūsų reikia, kad nurimtų ar pasiektų reikiamą tikslą. Tai leidžia tapti didesniais minčių ir jausmų šeimininkais, o ne atvirkščiai, kuomet jausmai ir mintys valdo.“
Moters teigimu, kūnas - tai puiki kūrybiškumo vieta. Kiekvieno kūne yra begalės vietų, kuriose slypi neįtikėtinos išraiškos, kurios gali tapti nuostabiais kūriniais. Ir kaip pasirūpinti savimi, geriausiai žino kūnas, o ne kokie nors išoriniai ekspertai. Kai esame santykyje su juo, jis nuostabiai aiškiai pasako, ko jam reikia, ko jis pasiilgęs, kas jį gali paremti, palaikyti, kad jame gyvenančios mintys ir jausmai nurimtų, sutvirtėtų, įgytų pagrindą ir aiškumą. Ko reikia, kad jis ne tik savyje jaustųsi saugus, bet kad galėtų eiti į atvirą ir maitinantį, intymų santykį su kitu asmeniu.
„Tikiu, jog bandymas prakalbinti savo kūną jums gal nuskambėjo kiek keistai. Galiausiai, net jei ne keistai, tai kaip tai padaryti? Durys į tikruosius mūsų namus pirmiausia yra pojūčiai. Jei tas pačias dvi valandas, kurias moteris turėtų sau skirti per dieną, pradėtume kiek kitaip. Ne nuo galvos, o nuo pėdų. Tiesiog žingsniuotume ir stebėtume, ką jaučia mūsų kojos: gal joms šalta, gal kažkur maudžia, gal tvinksi? Kur toliau keliauja šie pojūčiai? Kokios kūno dalys prie jų prisijungia? Kur link jos juda? Kur mane traukia mano klausa, uoslė, rega, odos pajautimas? Beveik esu tikra, kad daugelis iš mūsų nueitume visai kitur, nei mus kvietė protas, o tiksliau, jame tūnantys pasaulio, bet ne mano kūno kvietimas. Ir jei leistume būti vedamos kūno, greičiausiai jis mus nuvestų ten, iš kur grįžtume pasimaitinusios ilgesniam laikui nei iki kitos patirties ar iki vakaro“,- intriguoja V. Platkevičiūtė.
