Šiuo metu Kolorado valstijoje, Denveryje, gyvenantis Silvestras stebina meile Lietuvai: jis ne tik aistringai palaiko krepšinio rinktinę, bet ir dalyvauja kariuomenės pratybose, kasdien skaito mūsų šalies naujienas, o taip pat ir ragina užsienyje gyvenančius lietuvius per nuotolį dalyvauti Lietuvos rinkimuose. Vis tik jis mato ir tam tikrų sunkumų, dėl kurių balsavimas per nuotolį kai kuriems gali stipriai apsunkti. Kokie tie sunkumai? Kodėl Silvestrui artėjantis referendumas dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo atrodo toks svarbus? Apie tai jis ir sutiko papasakoti.
Daug bendrauja su lietuviais ir kasdien žiūri lietuviškas žinias
Silvestrui teko pagyventi skirtingose šalyse. Vis tik jis sako, kad pati artimiausia jam yra Lietuva ir taip buvo visada.
„Gimiau ir užaugau Lietuvoje. Net ir gyvendamas užsienyje niekada neatitrūkau nuo Lietuvos. Stengiausi čia grįžti kiek įmanoma dažniau. Pastebėjau, kad kuo toliau nuo Lietuvos gyvenu, tuo dažniau ir grįžtu“, – pasakoja pašnekovas.
Jis teigia, kad į gimtąją šalį grįžta bent du kartus į metus. Dažniausiai – vasarą ir žiemą. Taip pat Silvestras nurodo, kad daug ir dažnai bendrauja su lietuviais, gyvenančiais užsienyje.
„Kartu praleidžiame tikrai nemažai laiko, drauge keliaujame. Taip pat nuolat seku ir lietuviškas naujienas. Bene kasdien žiūriu žinias. Todėl tikrai nesu atitrūkęs nuo Lietuvos aktualijų“, – pažymi lietuvis.
Niekada neatmetė galimybės grįžti į Lietuvą
Amerikoje Silvestrui teko pagyventi Los Andžele, Kalifornijoje, o dabar jis yra apsistojęs Kolorado valstijoje – Denveryje.
„Išsikrausčiau labai netikėtai, su savo buvusia drauge. Ji – pusiau amerikietė, pusiau ispanė. Kai susipažinome, aš tuo metu gyvenau Ispanijoje. Ji norėjo grįžti į savo gimtąją šalį, kurioje ilgai negyveno. Tuo metu nusprendėme išvykti į Los Andželą, ten gyveno jos tėvai. Tačiau po kelių metų pasukome skirtingais keliais, bet aš nusprendžiau ir toliau pasilikti čia gyventi“, – prisiminęs pasakoja pašnekovas.
Jis teigia, kad išsiskyręs su drauge turėjo ir didelių dvejonių, mąstė apie galimybę grįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau jį sustabdė geras darbas. Taip jis pasiliko Amerikoje.
Krepšinio pagalba lietuvių draugų susiranda visur
Silvestras pasakoja, kad atvykęs gyventi į Los Andželą pradėjo ieškoti lietuvių bendruomenių, prie kurių galėtų prisijungti.
„Mano pagrindinis tikslas buvo surasti grupę lietuvių, kurie žaidžia krepšinį. Taip ir užmezgiau savo pirmąjį kontaktą su lietuviais Los Andžele. Kai atsikrausčiau, nepažinojau absoliučiai nieko. Tačiau greitai radau grupę lietuvių, kurie kiekvieną savaitę susitinka žaisti krepšinį, po treniruotės drauge eina į barą, bendrauja“, – prisimena jis.
Lietuvis sako, kad vėliau, dėl darbo, jam teko išsikelti į Denverį. Ten ji susipažino su dar daugiau lietuvių.
„Kad ir kur begyvenčiau, krepšinio dėka visur surandu ir lietuvių. Keliauju ir su Lietuvos krepšinio rinktine. Pirmąjį kartą ši idėja kilo maždaug prieš trejus metus. Tuomet Kaune vyko atranka į Olimpines žaidynes. Su draugais važiavome iš Vilniaus į Kauną stebėti krepšinio varžybų. Taip netikėtai sugalvojome kitais metais nuvažiuoti į Europos čempionatą, kartu palaikyti ir Lietuvos rinktinę. Išvykau į savo pirmąją kelionę, kuri buvo labai sėkminga“, – pasakoja Silvestras.
Anot jo, lydėdamas Lietuvos rinktinę praeitais metais jis lankėsi ir Filipinuose. Jam šios kelionės – galimybė palaikyti rinktinę, pakeliauti, o taip pat ir susipažinti su kitais lietuviais sirgaliais.
„Dauguma sirgalių, kurie keliauja su rinktine, būna lietuviai, gyvenantys kažkur užsienyje. Daugumai tai – lyg tradicija. Sirgaliai paskui rinktinę dažniausiai keliauja ne vienerius metus. Tai – lyg gyvenimo būdas“, – pabrėžia Amerikoje gyvenantis Silvestras.
Pašnekovas nurodo, kad jis pats gimė ir užaugo Vilniuje. Todėl nuo pat mažumės jis palaiko „Ryto“ komandą. Jis nepraleidžia nei vienų šios komandos varžybų. Kuomet grįžta į Lietuvą, stengiasi apsilankyti visose šios komandos rungtynėse. Jam tai – lyg gyvenimo būdas.
Dvigubos pilietybės klausimas – svarbus ir reikšmingas
Silvestras pasakoja, kad su dar keliais lietuviais net planuoja šią vasarą vykti į Puerto Riką, kur vyks atranka į šių metų olimpines rungtynes.
„Krepšinis – antra lietuvių religija. Tai mus vienija, kad ir kur begyventumėme. Ir visai nesvarbu, kiek laiko Lietuvoje nebegyvename“, – sako pašnekovas.
Anot jo, kuomet kalba pasisuka apie Lietuvos pilietybę ir pasą, jo nuomonė paprasta. Pasas – tik popierius, dokumentas.
„Lietuvis gali ir neturėti pilietybės, nes galbūt ją prarado. Tačiau nepaisant to, jis save identifikuoja kaip lietuvį, nors ir negali turėti dvigubos pilietybės. Todėl pilietybės klausimas yra labai svarbus. Labai tikiuosi, kad dvigubos pilietybės klausimą kažkada pavyks išspręsti“, – teigia lietuvis.
Todėl, pašnekovas sako, reikia labai raginti visus balsuoti.
Trūksta edukacijos ir aiškumo
Vis tik Silvestras sako, kad problemų dėl referendumo jis įžvelgia. Pavyzdžiui – labai svarbu edukuoti žmones, tačiau dabar, anot jo, informacijos trūksta.
„Pasitaiko, kad informacija paskleidžiama pernelyg vėlai. Edukacija privalo būti nuolatinė, o ne tik likus mėnesiui ar keliems iki paties referendumo. Žmonėms nuolat reikia aiškinti, kodėl dviguba pilietybė nėra blogis. Tuo pačiu, ta pati formuluotė yra labai neaiški. Kiek žinau, šiais metais ji šiek tiek bus pakoreguota. Bet kiek aš pats skaičiau formuluotę, ji nėra visiškai aiški“, – teigia jis.
Silvestras įsitikinęs – žmogus, atėjęs balsuoti, turi labai aiškiai suprasti, kam skiria savo balsą. Jei formuluotė sudėtinga, žmonės gali ne visiškai suprasti, ko norima.
„Aš pats visada balsuoju paštu. Tačiau manau, kad net pats registracijos procesas yra šiek tiek sudėtingas. Neįsivaizduoju kaip šį procesą reikia suprasti vyresnio amžiaus žmogui, kuris ne itin „draugauja“ su technologijomis. Žmonėms gali pasirodyti, kad vien registruotis yra labai daug darbo“, – pabrėžia lietuvis.
Jis sako, kad savo aplinkoje yra girdėjęs ir tokių replikų, kad žmonės nežino už ką balsuoti, todėl to nežada daryti apskritai. Vis tik viskas priklauso nuo pačių žmonių ir jų pilietiškumo. Jis visada pats labai skatina lietuvius balsuoti.
„Juk gyvename globalizacijos laikais. Jei ir nežinai už ką balsuoti, gali pasidomėti daugiau, gali pažiūrėti debatus. Tereikia daugiau noro ir pilietiškumo. Balsavimas – teisė, kurią turi kiekvienas pilietis. Ja reikia naudotis. Mane asmeniškai labai nervina žmonės, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje blogai, tačiau patys neina balsuoti“, – teigia jis.
Didelės reikšmės Amerikos pilietybei neteikia
Silvestras nurodo, kad Amerikos pilietybės klausimas nėra itin reikšmingas. Anot jo, šioje šalyje svarbiausia turėti žaliąją kortą.
„Jei ją turi, Amerikoje gyventi gali praktiškai neribotą laiką. Nebent, aišku, tai negalioja tada, jei padarysi kažkokį nusikaltimą. Tačiau esminis skirtumas tarp Amerikos pilietybės ir žaliosios kortelės yra tas, kad turint pilietybę tu turi ir balsavimo teisę. Turint pilietybę mažiaus suvaržymų ir kelionėms. Pavyzdžiui, gali išvykti iš Amerikos neribotam laikui. Su žaliąja kortele gali išvykti tik iki šešių mėnesių laikotarpiui“, – pasakoja jis.
Susidurti su sunkumais, neturint Amerikos pilietybės, galima ir norint dirbti valstybės tarnyboje. Silvestras pasakoja, kad norint dirbti policijoje, gaisrinėje ar kitoje valstybės institucijoje, taip pat reikia turėti pilietybę.
„Amerikos pilietybė suteikia pilnavertiškesnį gyvenimą, tačiau nėra taip, kad neturint pilietybės tavo teisės skiriasi kardinaliai“, – įsitikinęs svetur gyvenantis lietuvis.
Jei reiktų ginti Lietuvą – nedvejodamas tą ir darytų
Silvestras yra tarnavęs ir Lietuvos kariuomenėje. Visai neseniai jis dalyvavo ir dviejų savaičių pratybose, kuriose atnaujino turimas žinias.
„Jei reiktų, būčiau pasiryžęs grįžti į Lietuvą ir ją ginti. Kad grįžčiau ginti Lietuvą – faktas. Juk didžioji mano šeimos dalis gyvena Lietuvoje. Tačiau tikiuosi, kad to niekada neprireiks. Juk tam mes ir ruošiamės“, – teigia lietuvis.
Lietuvoje Silvestras nepraleidžia galimybės nueiti pasimėgauti krepšinio varžybomis. Taip pat jis kuo daugiau laiko stengiasi praleisti būnant gimtosios šalies gamtoje. Taip pat Lietuvoje jis susitinka su draugais, keliauja.