Kineziterapiją iškeitė į ūkininkystę


Rūta save vadina kaimo vaiku, ten ir užaugo. Apie ūkininkystę, sako, negalvojusi. Baigė kineziterapiją ir dirbo pagal specialybę Utenoje. Tačiau į moters gyvenimą atėjus meilei, atėjo ir ūkininkystė.

„Mano tėvai užsiima pienininkyste. Mama visada sakydavo: jei kada norėsite ūkininkauti – jokiu būdu. Aš baigiau kineziterapiją, dirbau su Lietuvos moterų krepšinio rinktine, Lietuvos moterų futbolo rinktine, taip pat su Utenos „Juventus“ vyrų krepšinio komanda. Perspektyvos buvo tikrai geros. Labai mylėjau savo darbą, bet kur kas labiau mylėjau savo vyrą (juokiasi). O jis – ūkininkas.

Bandžiau prikalbinti vyrą ieškoti namų prie Utenos ar Utenoje, bet jo šaknys – kaime, vėliau ir pats pasakė, kad nenorėjo nei į miestą, nei prie jo. Jis man sakydavo, kad tos keturios sienos nebūtų jo tikrasis gyvenimas, – pasakoja pašnekovė.

– Labai laiku pasimaišė jaunojo ūkininko parama ir aš impulsyviai sumaniau, kad reikia bandyti tą paramą imti. Tada viskas ir prasidėjo – 2015 m. tapau ūkininke su visais pažymėjimais.“

Kanapeckų ūkis

Rūta su vyru ir trim vaikais gyvena Vasaknų kaime, Zarasų rajone, vos keleto kilometrų atstumu nuo abiejų poros tėvų. Paklausta, kaip sekasi viską suderinti – ūkį, darbus, šeimą, moteris neslepia, kad auginti mažus vaikus ir vystyti ūkį nėra lengva. Tačiau mažieji noriai stengiasi tėvams padėti:

„Pati stebėjausi, kad mano vyresnėlis, kuriam 6 metai, labai noriai keliauja į darbus, labai nori padėti ir kartais net pykteli, jeigu neleidi. Sunku auginti mažus vaikus ir vystyti ūkį, kai jie serga, mums su vyru tenka derintis visus darbus. Bet labai džiaugiuosi, kad mano vyras atsiduoda ne tik darbams, bet ir šeimai, padeda su vaikais. Jeigu važiuojame į ūkį, vaikai su juo važinėja traktoriumi, aš lauke visus darbus padarau. Kai vaikai serga, lieku namie, užsiimu ta užklasine veikla – dokumentais, mokėjimais, buhalteriniais darbais. Per tiek metų kažkaip išmokome su vyru visus darbus pasidalinti.“

Kanapeckų šeima

Užsiima mėsine gyvulininkyste


Rūta su vyru užsiima mėsine gyvulininkyste. Moteris pasakoja, kad pradėjo ūkininkauti pasirinkę šią ūkio šaką manydami, kad bus lengviau: „Bet apsigavome. Nė kiek ne lengviau. Mėsinė gyvulininkystė Lietuvoje apskritai dar yra jauna ūkio šaka, kur visi dar mokomės. Tarkime, Prancūzijoje tai yra šimtametes tradicijas skaičiuojanti ūkio šaka. Pas mus, jei neklystu, tik prieš 30 metų buvo įvežti pirmieji mėsiniai gyvuliai.“

Užauginti gyvulį, pašnekovės teigimu, yra didelis darbas tiek iš fizinės, tiek iš finansinės pusės: „Auginti gyvulius mėsai mums tikrai sudėtinga. Tad mes pasirinkome pardavinėti atjunkytą prieauglį. Kaip aš sakau – baigiame linksma gaida, atsisveikiname, jie išvažiuoja toliau būti auginami. Finansiškai mums tai apsimoka labiausiai, nes prieauglis auga iki 6–8 mėnesių, o paskui arba natūraliai, arba mes padedame veršeliams atsijunkyti nuo mamų.

Pieniniuose ūkiuose pagrindinis uždarbis yra pienas. Tad iškart tik gimęs veršelis nuo mamos yra paimamas, o pas mus veršeliai auga su mamomis, gražu stebėti tą visą procesą, kaip mažyliai su jomis bendrauja. Stebėdama juos juokauju, kad, kaip žmonės su savo vaikais nesusitvarko, taip ir karvės su savo vaikais nesusitvarko (juokiasi).“

Kanapeckų ūkis

Pašnekovė pasakoja, kad ūkį pradėjo vystyti įsigiję angusų veislės mėsinių karvių – 20 telyčių ir vieną buliuką: „Pas mus, Zarasų rajone, žemės yra mažo derlingumo, tad laikyti šios veislės karves tinka labiausiai – jos labai nereiklios lauko sąlygoms, pašarams.“

Dabar šeimos ūkyje yra 100 žindenių – mėsinių karvių. Su prieaugliu šiuo metu turi 130 ir laukia dar 50 veršelių: „Pasiliekame ir kai kuriuos veršelius, nes mamoms irgi visko nutinka, suserga. Dabar pasiliksime kelias telyčaites, kitas parduosime. Buliukų nepasiliekame, parduodame tolesniam auginimui.“

Sunkiausia – rasti supirkėjus


Kalbėdama apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti užsiimant mėsine gyvulininkyste, Rūta sako, kad pats didžiausias buvo rasti supirkėjus:

„Užauginti mėsinį gyvulį nėra lengva, pavyzdžiui, buliui reikia daug pašaro, žoliniai pašarai turi būti labai aukštos kokybės, taip pat per kuo trumpesnį laiką gyvuliui reikia užauginti kuo daugiau masės. Pas mus kadangi ir žemė ne itin derlinga, ir technikos bazės neturėjome, sunkiausia buvo rasti, kur tuos gyvulius realizuosime, sąžiningus, atsakingus supirkėjus.

Kanapeckų ūkis

O su jais irgi nėra lengva: pasimokiau, kad turkai neatsakingai superka gyvulius, matyt, dėl tikėjimo niuansų yra tokių supirkėjų iš tam tikrų šalių, kurie pamatę juodos spalvos gyvulį apsisuka ir išeina, kiti neperka rudos spalvos gyvulių.

Daugiausia atradau Lietuvos supirkėjų, kurie šioje srityje dirba ne vienus metus. Anguso veršelis yra mažesnis, mažiau raumeningas, bet jų mėsa pasaulyje yra labai vertinama. Daugiausia gyvulių išvažiuoja į Prancūziją, daug – į Italiją, Turkiją, Lenkiją, Uzbekistaną. Toks įdomus niuansas, kad tose kalnuotose šalyse jie nori auginti tik mažus gyvuliukus, todėl angusai jiems labai tinkami – jie mėsinukai, nereiklūs pašarams, mažiukai.“

Žinių semiasi iš bendraminčių ir mokymų

Rūtos teigimu, norėdamas auginti gyvulį turi išmanyti daugybę dalykų, kad ir gyvulys geresnis užaugtų, ir mokėtum saugiai su jais dirbti:

„Skiriasi pieninių, žindenių, mišrūnių karvių ligos, auginimas. Pavyzdžiui, mišrūnių imunitetas yra labai stiprus, jos daug geriau auga ir yra atsparesnės ligoms. Mes su vyru nesame veterinarai, o jų pas mus stiprių, gerų, kurie mokėtų dirbti su mėsiniais gyvuliais, nėra. Bet mes laiku susigaudėme, ko reikia, susipirkome veterinarines tvoras, gardą, kad darbas su gyvuliu būtų saugus, nes mėsinis gyvulys laikomas nepririštas, o buliai užaugę tampa agresyvesni.

Net ir ginti gyvulį yra mokslas, turi žinoti, kaip, iš kurios pusės tai daryti. Anksčiau ūkininkas buvo negerbiama specialybė, o dabar turime įvairių mokymų. Pati juos lankau, semiuosi žinių apie gyvulius, žolines kultūras, kaip išgauti kuo kokybiškesnį pašarą, kad gyvulys geresnis augtų.“

Kanapeckų ūkis

Pašnekovė priduria, kad, be mokymų, daug žinių gauna iš bendraminčių: „Džiaugiuosi, kad yra jaunų ūkininkų, kurie negaili dalytis žiniomis, nes mokomės vieni iš kitų. O senoji karta dalytis nenori.

Pats didžiausias mokytojas yra savos klaidos, aišku, labai nereikėtų iš jų mokytis, bet tenka. Aš ir instagrame pradėjau vystyti savo kaip ūkininkės profilį, kad galėčiau dalytis savo patirtimi, kad kiti matytų, sužinotų, nes Lietuvoje nėra seminarų, mokymų apie mėsinę gyvulininkystę, nors dabar jau atsiranda.“

Svarbu išsigryninti du dalykus

Paklausta, ko reikia, norint pradėti ūkininkauti, pašnekovė sako, kad pirmiausia svarbu išsigryninti du dalykus – ką nori daryti ir susirasti, kur tai darysi.

„Prieš beveik dešimt metų, kai pati pradėjau ūkininkauti, į tai neatkreipiau dėmesio, bet dabar galvojantiems apie ūkininkavimą patarčiau pirmiausia išsiaiškinti, ką nori daryti. Jeigu nori auginti braškes, užteks iki 10 ha ploto. Bet, jeigu nori auginti grūdus arba gyvulius, pirma turi apsižiūrėti Lietuvoje esančius laisvus žemės plotus, kur galėsi išsinuomoti žemės, kad šalia nebūtų stambių ūkių, išsiaiškinti, gal yra galimybė įsigyti valstybinės žemės. Tai labai svarbu, nes žemė – svarbiausias mūsų darbo įrankis.

Ir dar siūlyčiau nebūtinai viską savo rankomis kurti ir į viską investuoti, o pasidairyti skelbimuose pardavinėjamų ūkio kompleksų. Kainos, aišku, labai didelės, bet bankai tą ūkį išsikeičia ir realu yra nusipirkti su žemėmis, gyvuliais, fermomis, pastatais, įranga. Parduodama ir gana įspūdingų ūkių.“

Pasiteiravus, kaip dirba patys – turi nuosavą žemę ar ją nuomoja, Rūta sako, kad stengiasi žemes susipirkti. „Nes, kai nuomoji, išlenda labai daug niuansų, ne su visais išeina susitarti ir dėl tinkamos tos žemės kainos. Zarasų rajonas dar dėkingas, nes žemės kainos gana žemos, bet ir jos kyla. Man dabar labiau apsimoka pirkti žemę ir už ją mokėti bankui, nei už svetimą žemę mokėti nuomą. Kol yra galimybė žemes susipirkti, tikrai geriau taip ir padaryti“, – pataria pašnekovė ir patikslina, kad su nuomojama žeme iš viso turi apie 250 ha.

Kanapeckų ūkis

Planuoja statyti fermą

Rūta stebi „Swedbank Verslo akademiją“, ir jos įkvėpta jau turėjo susitikimą su banko finansų analitiku. Su juo, kaip pasakoja moteris, aptarė savo finansinę ūkio padėtį, ateities planus ir gavo naudingų patarimų:

„Matematika nėra mano stiprioji pusė, bet darbe tenka viską skaičiuoti. Tarkime, kaip šiemet: gyvuliai labai sirgo, buvo daug nenumatytų išlaidų. Tokiu atveju turi kažkur daugiau sutaupyti arba gauti didesnes pajamas. Man buvo labai įdomu išsianalizuoti tokias temas kaip savi balansai, galimybė skolintis.

Taip pat su vyru esame pasiėmę ir kreditų, tad dar buvo labai aktualu aptarti galimybes dėl refinansavimo. Susitikimas buvo labai vertingas, sužinojau įdomių, naudingų dalykų.“

Kalbėdama apie artimiausius planus pašnekovė sako, kad nori gauti paramą ir statytis fermą: „Labai norime susidėlioti planą 3–5 metų laikotarpiui, kad galėtume imti didelę paskolą. Taigi turime viską apsižiūrėti, pasiruošti, nes esame pasirengę toms statyboms. Norime statytis modernią fermą – su šėrimo robotais, taip pat turime planų pasigerinti techniką, nes darbuotojų pas mus nėra, tad su vyru norime pasilengvinti savo darbą, kad abu dviem traktoriais viską galėtume pasidaryti.“

Kanapeckų ūkis