Stebuklų nereikia toli ieškoti. Garliavoje, greta Kauno, veikiančiame „Fėjų slėnyje“, įkurtame lėlininkės, rašytojos Editos Lei, juos atranda ir maži, ir dideli. Iš noro pakeisti gyvenimą gimęs projektas kūrėjai atnešė ne vieną džiaugsmo akimirką, jomis kaunietė dalijasi ir su kitais.
„Fėjų slėnis“
© Savaitraštis Kaunui / Marius Vizbaras

- Papasakokite apie savo pirmąją fėją. Kaip viskas prasidėjo?

- Visa kūryba atėjo iš didelio liūdesio. Prieš maždaug septynerius metus apėmė labai keista būsena – buvo neįdomu, nuobodu, niekas nedžiugino. Viskas lyg ir gerai, tačiau viduje neramu. O kartą betvarkydama namus radau molio – paėmus jį į rankas, nušvito pasaulis. Jo net paleisti negalėjau, dingo visas liūdesys. Tai buvo tarsi gera piliulė nuo depresijos, pasveikau akimirksniu. Nulipdžiau naminuką, bet apie tokį projektą, koks yra dabar, tikrai dar nesvajojau.

Taip ėmiau lipdyti lėles, mokytis, domėtis. Jas kūriau kaip ir visi lėlininkai. Dirbau pagal užsakymus, man tikrai sekėsi, daug kas norėjo į save panašios lėlės, prototipo. Nesu portretistė, daryti lėles iš nuotraukų būdavo sudėtinga, visada pirmiausia bendraudavau su žmogumi, stengdavusi atspėti jo charakterį, būdo bruožus ir juos perteikti lėle. Bet po trejų metų vėl pasidarė neįdomu, tuščia – mėnesį atiduodu lėlės kūrybai, ją parduodu, tačiau viduje nieko nelieka.

Ėmiau galvoti, ką daryti toliau. Nebepriėmiau užsakymų, atsakiau visiems. Daug kas gąsdino, kad šis sprendimas neprotingas – kas savo noru atsisakytų uždarbio? Bet vidinis jausmas buvo stipresnis. Pačiai pasidarė įdomu, ką sukurčiau, jeigu nebūčiau įpareigota užsakymo.

„Fėjų slėnis“
„Fėjų slėnis“
© Savaitraštis Kaunui / Marius Vizbaras

Ir sukūriau... Žiurkę. Ji tapo žiniuone. Panaudojau ir kailį, ir modeliną – ėmiau viską, kas pakliuvo po ranka, stilius pasikeitė kardinaliai. Žiurkė stovi kambaryje, o man jau kyla minčių, kad jei reikia sukurti ir erdvę. Pradėjau kurti drevę. Vyras pakomentavo, kad jau visai „nušokau nuo temos“.

- Kodėl jus sudomino būtent fėjos?

- Kiek save atsimenu, manyje gyvena stebuklo jausmas. Augau pas močiutę kaime, gamtoje. Man visada atrodė, kad tai, kas vyksta gyvenime, yra nuostabu. Galiausiai tas stebuklo jausmas transformavosi į fėjas. Sukūrusi pirmąją fėją, sukūriau ir jos istoriją – fėja buvo auklė, netrukus turėjo gimti fėjukai. Kaip jie auga? Kokie jų charakteriai? Visa susisiejo ir su gamta. Fėja – su gamta siejama fantastinė būtybė, artima mano prigimčiai. Viskas susijungė į visumą. Užplūdo kūrybiškumo ir idėjų banga – kūriau nebe lėles, o personažus – baleriną, medaus ir arbatos fėjas.

Norėjau, kad fėjų charakteriai sietųsi su gamta, juk šioje vyksta tiek stebuklų. Apie juos galiu papasakoti fėjų lūpomis, tarkime, medaus fėja gali atskleisti visas medaus paslaptis. Atrodo, žinome daug: iš sėklos išauga gėlė, o bitė kibirėliu surenka medų. Bet juk iš tiesų magijos yra daugiau – bitė burnoje neša nektarą, perduoda kitai bitei, seilėmis jos paverčia nektarą medumi, jį konservuoja koryje. Fėja apie tai gali papasakoti vaikų kalba, suprantamai.

Pastebėjau, kad fėjos gali kalbėti ne vien apie gamtos dalykus. Veidrodžių fėja atsirado domintis veidrodžių subtilybėmis, apie juos prikurta įvairių mitų. Bet čia irgi yra lašas teisybės – juk kartais į veidrodį norisi žiūrėti, o kartais – ne. Man labai patiko: yra tiek daug dalykų, apie kuriuos norėčiau papasakoti tarpininkaujant fėjoms.

„Fėjų slėnis“
„Fėjų slėnis“
© Savaitraštis Kaunui / Marius Vizbaras

Fėjų mitologija yra kilusi iš Airijos, domėjausi, tačiau atidėjau į šalį ir neprisirišau. Mitologijai būdingos taisyklės, todėl tegu ten ir lieka, o aš pasirinkau kitokį požiūrį.

- Viena fėja, Gilė, yra ypač smalsi. Ji turi savo rubriką „Gilės žinios“.

- Matomas fėjų pasaulis – tik maža dalis filosofijos. Jame man įdomiau gyventi negu realiame. Net esu pasidariusi tatuiruotę – „Fantazija yra daugiau negu realybė“. Daugelis stebisi, kodėl tame pasaulyje neegzistuoja įprasta gėrio ir blogio kova. Bet atsakau: kodėl ta kova visuomet turi vykti? Ar gėris vis dar gėris, jeigu jis stoja į kovą? Juk pasaulyje tiek gražių dalykų.

Gilė gyvena šimtamečiame ąžuole. Ji girdi, kaip paukščiai iš žmonių pasaulio nešioja naujienas. Bet ąžuolas nepatenkintas, kad paukščiai daug ko nežino, nesidomi. Gilė iškeliauja į žmonių pasaulį pasižiūrėti, ar jame yra stebuklų. Ji bendrauja su žmonėmis, turinčiais įdomių, netikėtų pomėgių, pavyzdžiui, informatiku, miške ieškančiu šakų, kurios jam ką nors primena. Namuose jis šakas padaro dar panašesnes į gyvūnus, padarus. Gilė kalbasi ir su bitininku, ir su mergaite, piešiančia jausmus. Fėja papuola pas išties įdomius žmones.

- Su šeima gyvenate kaime. Kokią įtaką gyvenamoji aplinka, gamta daro jūsų kūrybai?

- Užaugau gamtoje, netoli miško. Dabar irgi gyvenu miške. Gamta visada buvo arti manęs, niekada neišėjo iš mano gyvenimo. Galbūt dėl to ir sekasi kūryboje? Dažnai mūsų klausia, ar nenusibosta vieniems, nes gyvename septynių hektarų sklype, o artimiausi kaimynai – toli. Bet toliau nuo miesto šurmulio išgirstu save, savo vidų.

„Fėjų slėnis“
„Fėjų slėnis“
© Savaitraštis Kaunui / Marius Vizbaras

Vyras ir dukra į fėjų veiklą neįsitraukia. Jie – kitokie, praktiški žmonės. Gal ir gerai, nes kartais nusodina ant žemės, padeda tvarkyti juridinius reikalus. Dukra baigė grafinį dizainą, tačiau pasirinko studijas Amerikoje.

- Kaip į jūsų gyvenimą atėjo knygos apie fėjas – „Miglų slėnio fėjų pasakos“ ir „Miglų slėnio fėjų burtai“? Ar sulauksime daugiau knygų apie fėjų nuotykius?

- Knygos atsirado kartu su personažais. Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, skirtoje fėjoms, pradėjau kelti nuotraukas iš jų gyvenimo, miniatiūrines situacijas. Buvo daug abejonių – ar žmonės supras, ką aš čia veikiu? Tačiau šioje srityje viską paleidau, pasidaviau tėkmei, galvojau, kaip seksis, taip ir bus. Pamažu gerbėjų skaičius tik augo, o mamos pradėjo rašyti, kad trūksta knygų, nes vaiko palikti prie kompiuterio nesinori. Ėmiau sukti galvą – juk lėlės yra ganėtinai statiškos, sunku pavaizduoti judesį.

Kai pradėjau ieškoti leidyklų, šio projekto nenorėjo imtis nė viena. Atrodė labai sudėtinga, reikėjo fotografo, važiuoti į mišką, daryti fotosesijas. Pažaidimo buvo. Galiausiai viena leidykla pasiryžo – jos atstovai net išvyko į Bolonijos knygų mugę pasižiūrėti, kaip galėtų atrodyti tokios knygos. Kadangi nieko panašaus nerado, pakviečiau į savo sodybą apsižvalgyti, kaip viskas atrodo realiai. Jie buvo maloniai nustebinti ir iš karto sutiko imtis šio projekto.

Planų yra, tiesa, ne prie šių knygų istorijos, tačiau kitokių. Turiu sumanymą, bet nežinau, ar pavyks įgyvendinti, todėl negaliu daug atskleisti.

„Fėjų slėnis“
„Fėjų slėnis“
© Savaitraštis Kaunui / Marius Vizbaras

- Esate įkūrusi net fėjų paštą. Kokių laiškų sulaukiate?

- Perskaitę knygas, žmonės pradėjo važiuoti į sodybą. Visi pagalvojo, kad tai, ką matė knygose, išvys ir pas mane namuose. Aš dirbu sode, kasu, o atvykę žmonės stebisi: „Sveiki, atvažiavome pas fėjas.“ Tėvai fotografuodavo ir internetu siųsdavo laiškus, piešinius, nes nežinojo konkretaus adreso. Įkūriau paštą. Jį buvo tekę ir uždaryti, nes fėjos nebespėdavo atrašinėti į laiškus. Paskui vėl atnaujinau.

Nustebino tai, kad vaikai tikrai neprašo materialių dalykų, pavyzdžiui, kaip Kalėdų Senelio. Dauguma prašo, kad būtų geri. Nesuprantu, kodėl vaikai galvoja, kad yra blogi. Tikriausiai kažkas daro tokią įtaką. Kartais vaikai net nieko neprašo – rašo apie save tarsi dienoraštį. Nepažįstamam žmogui, gyvenančiam stebuklų šalyje, vaikai atsiveria. Labai įdomu – jei tai perskaitytų tėvai ir psichologai, galėtų padaryti daug išvadų.

„Fėjų slėnis“
„Fėjų slėnis“
© Savaitraštis Kaunui / Marius Vizbaras

- Kaip manote, ar šiuolaikiniame pasaulyje trūksta magijos? Ką kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti, kad jos būtų daugiau?

- Mano nuomone, nieko netrūksta. Magijos dabar daugiau negu bet kada. Anksčiau visi stebuklai ateidavo iš gamtos, o dabar atsiranda naujas, technologijų pasaulis – žmonės sukuria, atrodo, neįmanomus dalykus, iliuzijas, kad regi tai, ko nėra, ir patiki, kad tai egzistuoja. Ar tai ne magija?
Tačiau vidinis žmonių pasaulis permainingas. Kažkodėl viską priimame kaip savaime suprantama, nustojame stebėtis ir žavėtis, greitai puolame kritikuoti.

Visi turime nuomonę, bet skubame dalykus subanalinti. Neįvertiname kūrėjo, kuris į darbą dažnai įdeda labai daug pastangų. Reikia norėti pamatyti stebuklus, įžvelgti kažką gražaus, nenusiteikti skeptiškai. Kai pripranti, tik taip ir matai. Reikia neskubėti vertinti, jei kas nors yra ne taip, kaip mes įsivaizdavome arba tikimės, kad turėtų būti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Charkoviečiai pageidauja pasiskolinti mūsų prezidentę: jos reikia Ukrainai (155)

Prieš lankantis pusantro milijono gyventojų turinčiame, antrame pagal dydį Ukrainos mieste...

Skulptorius Vladas Kančauskas: naujas Druskininkų ženklas – mano darbo plagiatas (1)

Vos spėjo Druskininkų kurortas papuošti žiedinę sankryžą prie įvažiavimo iš Merkinės...

Trumpas po susitikimo su Putinu: aš manau, kad dabar mes einame teisingu keliu (896)

Pirmadienį Helsinkyje susitiko JAV ir Rusijos vadovai. Tai buvo pirmasis dvišalis Donaldo...

Neringa Venckienė vėl sulaukė palaikymo: iš Lietuvos – laiškas JAV teismui (24)

Ketvirtadienį, liepos 12 d., Jungtinių Amerikos Valstijų teismas paskelbė, kad Neringos...

Kodėl lietuviai mieliau renkasi lietuvišką prekę?

Net 94 proc. Lietuvos vartotojų teigia teikiantys pirmenybę vietiniams produktams, didžiausias...

Gydytojai įspėja dėl naujos sparčiai lytiniu keliu plintančios ligos (37)

Gydytojai perspėja, kad kol kas mažai žinoma lytiniu keliu plintanti liga Mycoplasma genitalium...

Neįtikėtina išgyvenimo istorija: prieš savaitę nuo 60 m. skardžio nulėkusi moteris rasta gyva išgyveno gerdama automobilio radiatoriaus vandenį (7)

Viena turistavusi pora rado dingusią moterį iš Oregono, kurios automobilis beveik prieš savaitę...

„Les Bleus“ parvežė Pasaulio taurę: pasitiko pusės milijono gerbėjų jūra (1)

Pasaulio futbolo čempionatui artėjant prie pabaigos peticiją, kad pirmadienis, liepos 16-toji,...

Mokyklą baigę lietuviai ryžosi avantiūrai, nors aplinkiniai bandė atkalbėti (41)

„Mama, tėti, baigęs mokyklą iškeliausiu, studijuosiu vėliau“, – tokia, tėvus iš kojų...

Didžiausios įgriuvos Vilniuje galėjo nebūti: miestiečiai buvo įspėję prieš 2 mėnesius (138)

Po praėjusią savaitę Vilnių nuplovusių liūčių vienoje vietoje susidarė įspūdinga ir...