Tiesa, ne taip patogu, kaip įsigijus pilną (arba „Pro“, kaip mėgsta vadinti programėlių kūrėjai) versiją, bet net ir griežtai taupant, esminis programėlės funkcionalumas dažniausiai bus pasiekiamas net ir nė kiek nepatuštinus piniginės.
Kuo skiriasi mokama ir nemokama
Mokama ir nemokama programėlės versija paprastai skiriasi funkcionalumu – mokama, dar dažnai vadinama „Pro“ versija – turi ne tik visas nemokamos programėlės funkcijas, bet ir siūlo kažką daugiau. Pavyzdžiui, tarp sportuojančių itin populiari programėlė „Endomondo“, kol neįsigyjama jos „Pro“ versija, nesuteikia galimybės įjungti energijos taupymo režimo ilgų treniruočių metu, neturi žingsniamačio funkcijos ir „audiotrenerio“, balsu informuojančio apie Jūsų treniruotės eigą - įveiktą atstumą, vidutinį greitį, treniruotės trukmę ir pan.
Egzistuoja ir dar „aukštesnė“ „Endomondo“ versija – tai „Premium“ prenumerata, kuri leidžia vizualizuoti Jūsų sporto pasiekimus grafikais, sekti širdies apkrovimą laike (tam, žinoma, reikalingas papildomas sportinis įrenginys – širdies ritmo monitorius), kurtis treniruočių planus, gauti orų naujienas ir prognozę.
Kaip jau turbūt pastebėjote, papildomos funkcijos nėra kritiškai būtinos, o kai kurias jų galima pakeisti kitų - nemokamų - programėlių pagalba, bet iš tiesų juk patogiau įsijungti vieną programėlę, kuri gali viską, nei stengtis nepamiršti įsijungti dešimties programėlių, turinčių po vieną ar dvi funkcijas.
O skirtumas tarp „visko po vieną“ ir „visko viename“ – 11 litų („Endomondo Pro“) arba 52 litai už metinę „Endomondo Premium“ prenumeratą (arba 39 litai, jei prenumeruodamiesi „Premium“, turite nusipirkę „Pro“)
Tą pačią „viskas viename“ mokumo priežastį iliustruoja ir populiarus įrankių, itin išplečiančių išmaniojo telefono funkcionalumą, rinkinys „Smart Tools“. Instaliuojant po vieną, 10 iš visų 12-os šio rinkinio įrankių yra nemokami, o perkant viską kartu, viskas kainuoja 6,5 lito. Suma mažytė, o daug patogiau spausti vieną ikoną, nei naršyti po išmaniojo darbstalius ar instaliuotas programėles, bandant prisiminti, kaip vadinasi tas ar anas įrankis ar bent kaip atrodo jo ikona.
Kitas dalykas – reklama. Nemokama programėlė iš tiesų irgi kainuoja, tik šįkart - ne Jūsų pinigus. Atrodytų, visai neblogai, bet į apie 90% nemokamų programėlių yra įdiegtos reklamos, reklamuojančios kitus to paties kūrėjo produktus ar trečiųjų šalių pasiūlymus (tie patys reklaminiai skydeliai, jau pažįstami tradiciniame internete). Kartais tos reklamos tiesiog gana taikiai kybo programos lauke, bet kartais elgiasi ir ne visai etiškai – pavyzdžiui, pasileidus programėlę, pirštas jau automatiškai siekia įprastos vietą ekrane, kur turėtų įsikrauti kokia kasdien naudojama funkcija... bet štai vietoje įprastos programėlės vartotojo sąsajos staigiai įsikrauna reklama, ir vietoj to, kad pasirinktumėte norimą funkciją, iš tiesų paspaudžiate pakištą reklamą, kuri perkeliauja į reklamuojamą tinklalapį.
Ar pirkti saugu?
Taip, pirkti yra saugu. Nusipirkti programėlę per klaidą, ar kad kas nors nupirks Jums programėlę Jums nė nežinant – ganėtinai sunku: Jūsų kelis kartus paklaus, ar norite pirkti, be to, reikės suvesti mokėjimo duomenis.
Žinoma, jei perkate iš oficialių šaltinių - „iTunes“, „Google Play“ ar „Windows Phone Store“. Su trečiųjų šalių parduotuvėmis reikia elgtis atsargiau.
Be to, net ir nusipirkus, programėlę kartais galima „grąžinti“. „Google Play“ tam suteikia 15 minučių nuo programėlės įsigijimo, „iTunes“ atveju tai kiek sunkiau – reikia rašyti laiškus į parduotuvę ir aiškinti, kodėl norite „grąžinti“ programėlę (pavyzdžiui, pirkote į savo „iPhone“ telefoną, bet pasirodo, kad programėlė veikia tik „iPad“) ir tikėtis, kad parduotuvės adminsitratoriai supras ir pasigailės. „Windows Phone store“ oficialiai „grąžinimo“ nepalaiko, bet iš tiesų visų trijų parduotuvių atveju visada lieka galimybė kontaktuoti tiesiogiai su pačiais programėlės kūrėjais.
Kaip ir kada pirkti?
Pirkti patogiausia programėlių parduotuvės paskyrą susiejus su debetine ir atsiskaitymams internete pritaikyta arba kreditine kortele, arba jei pageidaujate papildomo saugumo – su virtualia kortele (kaip, pavyzdžiui, „SEB“ banko siūloma „Virtuon“), kurią galima laikyti tuščią, ir tik prieš pirkimą pervesti reikiamą sumą pinigų.
Prieš kiekvieną pirkimą sistema nepamirš paklausti, ar tikrai norite įsigyti šią programėlę, ir priklausomai nuo parduotuvės, dar gali paprašyti įvesti kokius duomenis, užtikrinančius vartotojo autentifikaciją – pavyzdžiui, paskyros slaptažodį.
Kai kurios programėles – ar jų vidinius pirkimus (angl. in-app purchase)– galima atlikti per tarptautinę e-mokėjimų sistemą „PayPal“.
Kada pirkti – čia taip pat egzituoja keletas triukų: pavyzdžiui, programėlių prekyboje dažnai žaidžiama momentinio pirkimo korta, kai už sąlygini mažą kainą siūlomas patrauklus produktas, tad griebti iš karto galbūt ne visada prasminga.
O kaip ir realiose, taip ir virtualiosiose parduotuvėse pasitaiko sezoninių išpardavimų. Štai prieš kelerius metus per Kalėdas „Google Play“ pasiūlė 100 populairiausių savo programėlių po 10 JAV centų (t. y., po 26 lietuviškuosius centus). Visokių akcijų ar specialių pasiūlymų pasitaiko ir per Velykas, Heloviną, kitas šventes. Tad jau nusižiūrėjus norimą pirkinį, kartais visai verta pakentėti iki švenčių sezono.
Ar tiesiog dažnai tikrinti programėlių parduotuves, kurių startiniai puslapiai dažnai mirga ne tik naujomis programėlėmis, bet ir akcijomis.
Tad ar verta pirkti?
Viską apibendrinant - jei abejojate savo pinigine, panagrinėkite, ką siūlo mokamoji versija, ir gerai pasvarstykite, kiek tų funkcijų Jums iš tiesų reikia. Nes programėlių versle tikrai dažnai žaidžiama momentinio pirkimo psichologija, kai už mažą kainą siūlomas patraukliai skambantis dalykas, nors iš tiesų vartotojui to gal ir nereikia.
Bet vis dėlto, pirkti dažniausiai verta. Dėl didesnių galimybių, dėl išsaugotų nervų (ak ta reklama), o jei programėlė tikrai patinka – juk pirkimas yra padėka jos kūrėjams. Ir ne tik padėka, bet ir paskatinimas kurti, vystyti pačią programėlę – ar naujus projektus – toliau.
