Šiuo metu E. Andriulionytė mina dviratį keliaudama po Šveicariją, o kvapą gniaužiančiais vaizdais ir savo nuotykiais su sekėjais dalijasi asmeniniame „Youtube“ kanale ir „Instagram“ paskyroje.
Radusi laisvą minutę atokvėpiui keliautoja apie savo nuotykius papasakojo interviu.
– Erika, jūs esate krepšininkė ar dar kuo nors užsiimate gyvenime? Kada pradėjote keliauti dviračiu ir tapote kelionių vlogerė?
– Dabar jau nebesu, bet gyvenime daug laiko buvo skirta šiai sporto šakai. Krepšinis prasidėjo dar mokyklos laikais, buvo būrelis, turėjome komandą, vykdavome į varžybas. Galiausiai baigiau Krepšinio mokyklą, dar kiek vėliau pažaidžiau keliose komandose ir pradėjusi studijuoti magistrą žaisti baigiau, nes visą laiką norėjau skirti mokslams. Esu išbandžiusi nemažai įvairių veiklų, o dabar širdį labiausiai traukia keliauti.
Keliauti dviračiu pradėjau prieš metus. Nusipirkau naują dviratį ir visus papildomus dalykus – nuo dviračio pompos iki krepšiukų. Iškart pasiryžau didesnei kelionei – apminti Austriją. Norėjau išbandyti ir pažiūrėti, ar man patiks keliauti dviračiu. Ir man labai patiko! Taigi nuo to laiko dviračiu leidausi ir į kitas keliones.
Jau bus daugiau nei metai, kai savo žygius ir filmuoju. O pradėjau atsitiktinai. Labai seniai norėjau nusipirkti naują fotoaparatą, ir kai pagaliau prieš pusantrų metų jį nusipirkau, sumaniau jį išbandyti išvažiavusi pafilmuoti, kaip važinėju dviračiu. Grįžusi susukau mini klipuką ir įkėliau į „Youtube“. Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Leidotės į kelias ilgesnes keliones dviračiu po Lietuvą. Ar tai geras būdas norint pažinti mūsų kraštą? Kuris maršrutas ar atkarpa nustebino ar padarė didžiausią įspūdį?
– Lietuvos keliai ne visai pritaikyti dviratininkams, tačiau pamatyti mūsų nuostabią šalį tikrai įmanoma, tik nepamirškite šalmo, lempučių, atšvaitų.
Kiekvienam su dviračiu rekomenduočiau Miško taką ir Camino Lituano. Labai gražios Alytaus apylinkės, už Kauno palei Nemuną besitęsiantis kalvotas kelias, įspūdingas taip keliaujant atrastas Jakiškių dvaras, kvapą gniaužiančios Trakų apylinkės. Kiekviena atkarpa labai skirtinga ir graži. Keliaudamas su dviračiu pamatai daug daugiau nei automobiliu. Tai ir yra vienas pagrindinių faktorių, kodėl taip ir pati keliauju.
– Riedėdama žavėjotės žavingais Lietuvos peizažais, o nuotykių ar kokių nors patyrėte? Kas labiausiai įsiminė iš šių kelionių?
– Įsiminė ir net ne vienas nuotykis! Pavyzdžiui, plaukiant Neries upe į mano veidą atsitrenkė paukštis. Arba kai vaikščiojau aplink Asvejos ežerą ir sutikau tiesiai į mane bėgantį bebrą. Yra ką prisimint iš kiekvienos kelionės.
Per Camino Lituano kelionę, netoli Kauno, padėjau pakilti sklandytuvui! Tai buvo smagi atrakcija ir vienas iš tų pirmų kartų gyvenime. Camino Lituano visada prisimenu su šypsena, mielai šią kelionę kartočiau. Labai smagu kirsti patvinusią upę, važiuoti per ten, kur išvis nepravažiuojama – vieni krūmai, uodai gelia, o tu vis tiek skiniesi kelią. Dar ir dviračio kamerą ten prasidūriau. Miško takai po lietaus būna nepravažiuojami, tad tenka pakovoti ir su savimi.
Per žygį Vilnius–Palanga pamečiau telefoną, bet tą supratau tik grįžusi namo. Iki dabar neįsivaizduoju, kur jis. O per paskutinę Camino Lituano kelionės dieną kitą telefoną sudaužiau. Šis įsisuko į dviračio stipinus – forma atrodė baisiai juokingai.
– Dažniausiai keliaujate viena. Ar saugu vienai moteriai šitaip keliauti, kai ir nakvoti tenka ne šiltame viešbutyje, o lauke?
– Dabar jau dažnai keliauju viena. Negaliu sakyti, kad tai yra saugu šimtu procentų, nes taip nėra. Viskas priklauso nuo aplinkybių, vietos, kur nakvoji, kokią vietą sau išsirenki, kur tu pats jautiesi saugus. Beje, kiek vienai teko blaškytis po Lietuvą, dažnai susiduriu su šalia stojančiais automobiliais ir pasiūlymais, ar nereikia pavėžėti.
Galiausiai visada geriausia su savimi turėti bent peiliuką ar ašarinių dujų balionėlį.
– Kaip manot, ar kiekvienas galėtų taip keliauti? Ar be fizinio pasiruošimo, profesionalaus dviračio – geriau jau nė nepradėti? Ką dar patartumėte svajojantiems, bet vis dar nedrįstantiems leistis į tokias keliones?
– Manau, viskas priklauso nuo to žmogaus noro, motyvacijos. Jeigu dar nepradėjo, galbūt kol kas nėra didelio poreikio ir nereikia skatinti.
Pradėti galima visiems, bet rekomenduočiau prieš keliones būtinai pasitreniruoti, išsibandyti dviratį, įrangą, įsivertinti savo galimybes. O svarbiausia – klausyti širdies balso, išdrįsti žengti pirmą žingsnį: ar dviratį nusipirkti, ar jau pirmąjį maršrutą susiplanuoti. Nuo to viskas ir prasideda.
– Dabar dviračiu keliaujate po Šveicariją. Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Taip, dabar Šveicarijoje. Įspūdžiai – visur daug įvairios augmenijos, tiek mieste, tiek kaime labai daug palaidų katinų, įspūdingas Alpių grožis! Šveicarija turi labai išskirtinius miestelius ir kiekvienas vertas dėmesio, ypač važiuojant nuo Montrė link Ženevos. Pietų Šveicarija nustebino kultūriniu aspektu, čia žmonės kalba prancūziškai, o vokiškai nekalba – mieliau angliškai ar net itališkai.
Yra ir nusivylimų: daug kur nepjauta žolė, o dauguma privačių namų apsitvėrę priėjimus prie ežerų.
Vis tik keliauju per šalį, apie kurią labai ilgai svajojau. Tai buvo viena iš geidžiamiausių mano krypčių. Kad čia atsidursiu, žinojau jau seniai, tik nežinojau tikslios datos.
– Keliaudama laikotės labai griežtos dienotvarkės, anksti keliatės, tam tikrą laiką skiriate vaizdo įrašų montavimui, esate net rašiusi, kad neleidžiate sau valandų valandas sėdėti žiūrint į gražius vaizdus. Kodėl taip skubate, ar visa kelionė iš anksto būna sustyguota ir nevalia atsilikti nuo grafiko?
– Esu susiplanavusi kiekvieną dieną ir norisi tikslingai viską įgyvendinti. Vienas nuokrypis sujauktų kitos dienos planus, ir tada kita diena sujauktų dar kitos. Man patinka laikytis dienotvarkės, tai viską daugiau mažiau sustato į tinkamas vėžes.
– Kaip apskritai ruošiatės kelionėms? Nuo ko viskas prasideda, ar visą maršrutą susidarote iš anksto iki smulkmenų, kokiais daiktais svarbiausia pasirūpinti?
– Kelionė pirmiausia prasideda nuo to, kokią šalį arba objektą noriu pamatyti. Tuomet jau imu svarstyti, kuria transporte priemone ir kuriuo metų laiku ten geriausia nuvykti. Maršrutą visada susidėlioju iš anksto, susirenku visą informaciją apie objektą – susižinau jo adresą, darbo laiką, kainas, įdomią papildomą informaciją. Nemėgstu kelionės metu švaistyti laiko tokioms papildomos paieškoms.
Taip pat visada įsivertinu ir biudžetą, stengiuosi apskaičiuoti, kiek kam teks išleisti, visada reikia pridėti daugiau. Po to pradedu galvoti, ko trūksta iš daiktų, papildomų – įsigyju. O tada jau leidžiuosi į kelią.
– Keliauti stengiatės taupiai, vietoj viešbučių renkatės palapinę, pati gaminate valgį. Ar lengva taip keliauti ir ar tikrai galima pamatyti pasaulio neišleidžiant krūvos pinigų?
– Taip, visada norisi keliauti taupiau. Dėl to ir renkuosi palapinę arba suoliukus. Tai jau tapo tradicija nuo pat pirmosios kelionės Austrijoje. O maisto gaminimą į keliones įtraukiau tik šiemet, ir ne, tai nėra lengva. Tai atima daug laiko, taip pat reikia galvoti, ką čia nusipirkus. Jeigu ko pritrūksta, nusigaunu iki degalinės ar parduotuvės. Visada trūksta šaltų gėrimų, jų man norisi ištisai.
Ar galima pigiai pamatyti pasaulio, neatsakysiu, tačiau Europa, manau, tikrai prieinamas variantas.