Klaipėdoje esančio tarptautinės įmonės padalinio vadovai vos nuo pirmos žinios apie Ukrainoje kilusį karą ėmė planuoti, kaip atsivežti žmones iš karo zonos į Lietuvą.
„Viskas vyko labai greitai. Ketvirtadienį (vasario 24 d.) 8 valandą ryto visa komanda susirinkome, jau žinojome, kad vyksta karas. Mūsų partneris Ukrainoje 6 val. ryto susiruošė važiuoti į Lietuvą, tad jam pranešus labai operatyviai susibūrėme ir pradėjome planuoti, kaip padėsime, kaip gelbėsime. Mūsų virš 300 darbuotojų yra ukrainiečiai, išsibarstę po įvairias šalis Europoje. Iš viso įmonėje dirba per 700 žmonių, o įmonių grupėje – apie 1300 žmonių. Iškart įvertinome situaciją, pagalvojome apie žmones, kad gali kilti panika ir nežinia, ką daryti. Nedidelė dalis vyrų išvažiavo kariauti. O mes, įvertinę situaciją, kad dalis žmonių dirba Lietuvoje, dalis – Prancūzijoje, Vokietijoje, visiems davėme kontaktus, kad jei reikės pagalbos atvežti šeimas, informuotų“, – apie tai, kaip reagavo į kraupią žinią apie kilusį karą, pasakoja vienos didžiausių įmonių grupių Klaipėdos regione „RNDV group“ personalo direktorė Lina Čekanavičienė.
„Vienas darbuotojų, Vadimas, organizavo savo draugės ir jos šeimos atvykimą. Jų išvyko vasario 24 dieną, laukėme kaip ant adatų, kada parvažiuos. Šių žmonių kelionė truko ilgiausiai. Kiekvieną dieną sekėme jų kelią – pavyko ar nepavyko. Pagelbėjome pas mus dirbančių vyrų šeimoms įsikurti. Kai kurios moterys vyko tiesiai į Prancūziją, kūrėsi pas giminaičius. Su tais, kurių tikslas buvo Lietuva, – glaudžiai bendravome visą jų važiavimo kelią dieną ir naktį. Situacija ir dabar keičiasi kiekvieną minutę, dalis šeimų dar pakeliui“, – pasakoja moteris.
Padedant darbovietei, iki penktadienio popietės 31 asmuo jau saugiai apgyvendintas Klaipėdoje, iš jų – 14 vaikų. Atvykę žmonės pagaliau gali nusiprausti, pavalgyti, išsimiegoti. Anot pašnekovės, stebima informacija labai „slidi“ – tikrinti ją būtina, nes apie įvykius dezinformacijos daug, o dalijamasi tik patikrintomis žiniomis.
„Atsibundi naktį, žiūri, kad telefone – naujausia informacija, tai vyksta nuolat. Kiek reikės, tiek ir priimsime šeimų, galvojame, jų gal bus apie 100. Pirmiausia reikia atvežti žmones, kad turėtų kur nusiprausti, išsimiegoti, apsirengti, užsiregistruoti į Migracijos departamentą. Kitas dalykas – galvojame apie ateitį, tad įmonės viduje iškėlėme klausimą, kas gali priimti atvykusius ukrainiečius į savo šeimas, gal kas turi butą, sodybą. Jau yra vienuolika darbuotojų, kurie priima apsigyventi, – turi papildomų būstų, sodybų ir panašiai. Pradžioje mes stengiamės savo lėšomis savo aplinkoje ieškoti pagalbos. Be to, kiekviena šeima, kiek matėme, labai savarankiška, žmonės patys imasi sprendimų, turime jau porą šeimų, kurios neseniai atvyko ir jau susirado, kur išsinuomoti būstus. Pirmus mėnesius mes rūpinamės būstų nuoma, bet žmonės savarankiški, jie nori dirbti, tad žiūrime, kokios patirties turi, ir padedame ieškoti darbo“, – L. Čekanavičienė neslepia susižavėjimo žmonių, atvykusių iš karo zonos, stiprybe.
Karo siaubas kai kuriems atvykusiems kvėpavo į nugarą, vienos moterys pasakojo, kad joms išvykus iš Kijevo pasiekė žinia apie griaunamus tiltus. Ukrainos gyventojai prie kiekvieno miesto stato užkardas, kad naktį tankai negalėtų lengvai važiuoti, ir dieną bei naktį prie užkardų budi žmonės.
„Darbo čia nemažai: vieni dar pakeliui, su savo automobiliu, kiti iš Lenkijos skrenda lėktuvu, bet didžioji dalis keliauja viešuoju transportu, pakeleivingomis mašinomis. Viena atvykusi moteris net keturias valandas su dviem vaikais pėstute ėjo iki sienos. Istorijų yra įvairiausių, kiek įmanoma, norisi suvaldyti situaciją, o svarbiausia – užtikrinti, kad žmonės laukiami. Vien žinojimas, kad važiuoja ne į nežinią, suteikia užtikrintumo. Sudarome sąrašus, ko reikia, o reikia visko, – yra tokių, kurie tik su kuprine atvažiavę, tad trūksta ir patalynės, ir drabužių, net apatinio trikotažo, taigi rūpinamės tuo. Ir Raudonojo Kryžiaus komanda padeda, tereikia viską sukoordinuoti“, – atvirauja pašnekovė.
Įmonėje suburta komanda jau nuo pirmų karo Ukrainoje dienų sako pagalvojusi ir apie psichologinę pagalbą, mat dalis vyrų net negali susisiekti su savo šeimomis. Žmonių išsakytas nerimas dėl nežinios, tvyranti karo baimė net esant čia, Lietuvoje, vadovams buvo aiškus ženklas, kad pagalba reikalinga ne tik atvykusiems.
„Mūsų įmonėse dirba dvylikos skirtingų tautybių žmonės, tai mūsų žmonės, mūsų darbuotojai, ir mes bet kuriuo pasirūpinsime, – ar rusas, ar ukrainietis, ar baltarusis, mums visi vienodai svarbūs. Vertybės – tai, kas mus vienija, tad labai svarbu, kad visi žiūrėtume į vieną pusę ir būtume vieningi“, – nusišypso moteris.
Kiekviena atvykusi šeima turi paskirtą asmenį, kuris pirmiausia palydi pailsėti, o, kai atslūgsta įtampa, palydi į migracijos departamentą, domisi, kokios perspektyvos. Kol kas vaikams mokslai vyksta nuotoliniu būdu, bet rūpinamasi, kaip ateityje padėti jiems integruotis. Moteris sako, kad išties nemažai žmonių nori pasilikti.
„Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje dirbantys mūsų įmonės vyrai uždirba europinius atlyginimus, tad jų šeimos gali savarankiškai priimti sprendimus, kur apsigyventi. Žiūrėsime, kas bus toliau, atvykusioms šeimoms reikia pagalbos įsikurti. Jie paliko savo namus, tad mes darbovietėje sukūrėme paramos fondą, įdėjome į jį 10 tūkst. eurų, o įmonės darbuotojai pildo, sako, kad irgi nori prisidėti, – kas negali pasiūlyti būsto, siūlo prisidėti finansiškai. Iš tų lėšų planuojame pagalbą (išlaikymas, nuoma, maistas), kol žmonės susiras darbus. Esame numatę keletą planų, tačiau svarbiausias – padėti žmonėms pasijusti saugiai“, – dalijasi L. Čekanavičienė.
Anot pašnekovės, nors dabar pagalbos Lietuvoje tikrai daug, tačiau sunkiausia yra būsto paieškos – iš naujo kurti savo gyvenimą pradedantiems žmonėms prašoma būstų mažesne kaina. Be to, moterys nori dirbti, tad jei yra darbdavių, kurie ieško žmonių, prašoma nepamiršti iš Ukrainos karo pabėgusių moterų.
