Martynas: galva pilna blogiausių minčių

„Nežinau, kas man yra, bet jaučiuosi nuolat pavargęs, nesugebu pailsėti, nes nuolat galvoju apie darbą. Darbas man tikrai patinka arba patiko, net nebežinau, kas dabar patinka. Dirbu daug, norisi aukštesnių pareigų, labiau aprūpinti šeimą. Kartu prigaunu save, kad vis ko nors nespėju, nesuprantu, kur dingsta laikas, nors tikrai stengiuosi, branginu savo darbo vietą. Būna, kad atidėlioju darbus, nesuprantu, kodėl taip elgiuosi, tikrai nesu koks tinginys. Tą dieną jaučiuosi gan ramiai, tada ateina kita diena ir darbų padvigubėja. Tuomet dar labiau nervinuosi, nemiegu naktimis.

Per susirinkimus jaučiu, kaip drėksta rankos, nuolat jaudinuosi, susinervinu, jei kam nors sekasi labiau nei man, tada nusiviliu savimi, nebepasitikiu ir galvoju, kad esu niekam tikęs. Pasidarau ciniškas, traukiu per dantį kolegas ir dar blogiau jaučiuosi. Kolegos kviečia pietų, tai jei jau einu, tai arba nieko negirdžiu, ką šneka, arba sudarau dviprasmiškas situacijas, lyg norėdamas sujaukti tą kolegų idilę, kai ir darbe, ir laisvalaikiu visi kartu. Tas komandų bendrumas sudievinamas, o man nesvarbu, dėl to jaučiuosi negerai, nes sunku per save perlipti ir vaidinti, kad gerai.

Būna, kad kai kuriomis dienomis išvis būnu apatiškas viskam, atrodo, niekas čia be manęs nesugrius, nėra čia ko nervintis. Galvoju, kad turiu gyventi ir dirbti kaip kiti – per daug nepersistengdamas ir savęs nevarydamas į kampą, bet ateina rytas ir vėl tas pats.

Naktimis iš esmės blogai miegu, negaliu pailsėti ir savaitgaliais, nes baigiu darbus, kurių nespėjau. Nuolat kankina nerimas, kad prarasiu darbą. Kažkoks užburtas ratas, iš kurio labai noriu, bet negaliu išlipti, nes pirmadienis veja penktadienį, laikas bėga, o man lyg ir sekasi, bet jaučiuosi blogai. Dvejopi jausmai – džiaugiuosi, kad turiu darbą, ir kartu jaučiu nepaaiškinamą nerimą dėl jo. Sunku net paaiškinti, kas man yra. Labai noriu jaustis gerai, bet nepavyksta.

Suprantu, kad darbas nėra šventė, bet tas nuolatinis nerimas ir stresas varo iš proto, be to, darbdaviams reikia vis daugiau ir daugiau. Nesu išpaikintas, darbo nebijau, bet įsisukau į kažkokią karuselę, kurioje nenoriu būti, o esu.

Negaliu išvykti nei dviejų savaičių, nei mėnesio atostogų, kaip kad čia visi aplink važinėja, jog pailsėčiau, net nežinau, ar darbo vietą berasčiau grįžęs. Nedirbti negaliu, turiu įsipareigojimų, šeimą, vaiką, visko reikia. Vis atrodo, kad visi aplink viską turi.

Pažiūrėjus iš šono, tai galėčiau būti tas, kuriam sekasi, bet iš tikrųjų nesiseka. Tai žudo, nes negaliu būti silpnas. Eiti pas specialistus nedrįstu: jei kas nors sužinos, kad lankausi pas psichologą, neatrodys gerai.

Būna, net blogiausios mintys ateina į galvą, norisi ir prisigerti, ir pabėgti nuo visko, galva pilna ne pačių geriausių dalykų“, – apie kasdienybę pasakoja vienoje logistikos kompanijų dirbantis 32 metų Martynas.

Gydytojas: reiktų atskirti pervargimą nuo perdegimo

SPA Vilnius“ medicinos direktorius, gydytojas Konstantinas Ovsyannikovas sako, kad žmonės ilgą laiką nesupranta, kas jiems darosi, nes perdegimas atsiranda be ypatingų ženklų: „Žmonės neateina pas mus ir nesako, kad štai, man profesinis perdegimas, padėkite. Jie vardina simptomus: skauda galvą, kankina nemiga, jaučia silpnumą, nerimauja, dažniau serga, greičiau pavargsta, nepailsi per atostogas.“

Pervargimas nuo perdegimo, pasak gydytojo, skiriasi tuo, kad poilsis perdegusiems žmonėms nebepadeda: „Jei jaučiatės pavargę, bet pailsėję atsigavote, viskas su jumis gerai. Jei jaučiatės, kad poilsis nepadeda, tai yra pirmasis skambutis, kad jums negerai. Kitas dalykas yra jaučiamas dirglumas – labai greitai iš ramybės būsenos pereinama į susierzinimo. Kuo dažniau šis reiškinys pasireiškia, tuo rimtesnė situacija. Iš pradžių atsiranda daugiau dirglumo, o paskui viskas pereina į silpnumą. Situacija patenka į kitą lygį – žmogus pradeda jausti psichiatrinius simptomus.“

K. Ovsyannikovas dar pažymi, kad esant perdegimui atpažįstama depersonalizacija: „Žmogus nustoja jausti tai, ką jautė iki tol, pavyzdžiui, nustoja jaudintis dėl kitų, dingsta empatija, jis tampa bejausmiu ciniku, nors anksčiau toks nebuvo, dingsta gyvenimo džiaugsmas, meilė, interesai, pomėgiai, nieko nebesinori. Žmogus tampa nebejautrus emocijoms, šventėms, šeimai, vaikams, draugams. Kartu perdegę žmonės suvokia, kad pakito jų jausmai, ir patys dėl to išgyvena.“

Gydytojas Konstantinas Ovsyannikovas

Negydomas profesinis perdegimas gali nuvesti iki savižudybės

Pasak gydytojo, jei matote, kad darbas jus veda į perdegimą, pirmiausia turite paklausti savęs, kas negerai su darbu ir ką negerai jūs pats darote. Daugeliu atvejų perdegimas yra disbalansas tarp to, ką darote ir ką gaunate. Stenkitės gauti daugiau už mažiau. Gydytojas tikras, kad anksčiau ar vėliau sukursite savo receptą šiam balansui pasiekti. Svarbu nepalikti neišspręstos situacijos ir nuosekliai ieškoti būdų, kaip ją pakeisti. Pats pirmas ir geriausias žingsnis, supratus, kad jaučiate perdegimo simptomus, – nieko nelaukiant kreiptis į specialistus. Jie gali įvertinti padėties rimtumą, atskirti perdegimą nuo kitų ligų, diagnozuoti būklę ir paskirti tinkamą gydymą. Deja, dauguma žmonių, net ir jaučiantys akivaizdžius perdegimo simptomus, nieko nedaro, delsia, naiviai tikisi, kad viskas praeis savaime.

„Žmonės nesupranta, kad serga, kol nebūna per vėlu. Perdegimas priveda prie išties rimtų problemų – ne tik sveikatos, bet ir atleidimo iš darbo bei skyrybų. Tai pačios dažniausios socialinės perdegimo pasekmės, paskui atsiranda dar didesnių problemų, – perspėja gydytojas ir priduria, kad perdegimo liga yra gerokai įsišaknijusi ir ja serga itin daug žmonių. – Reikia suvokti, kad profesinis perdegimas yra tikrai rimtas, įvairiapusis sveikatos sutrikimas, prilygstantis potrauminiam stresui, kuris pasireiškia dėl stiprių išgyvenimų, tokių kaip artimojo netektis, patirtos avarijos ir kiti sukrečiantys įvykiai. Tik čia streso ašimi tampa darbas. Perdegimo būseną reikia kuo skubiau gydyti, šalinti, išeiti iš toksinės aplinkos, nes situacija gali tapti nevaldoma ir privesti net iki savižudybės. Numoti į tai ranka jokiu būdu negalima.“

Pačiam išlipti iš duobės gali būti labai sudėtinga, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma

„Iš esmės dažniausiai bet kokio tipo perdegimo priežastis susijusi su mūsų psichofiziologija. Nervų sistema sukurta taip, kad už mūsų emocines reakcijas, skatinančias ką nors daryti, mūsų vidinį variklį ir suteikiamą atlygį už tai, kas padaryta (užbaigtumo jausmas, laimės malonumai), atsakingos tam tikros molekulės, tarp kurių pagrindinės yra dopaminas ir serotoninas. Jei šioje molekulinėje sistemoje atsiranda pažeidimų, koncentracija, kokybė, molekulių ir receptorių sąveika mažėja, atsiranda malonumo trūkumas, abejingumas, nenoras tęsti veiklą ar santykius, jaučiamas nepasitenkinimas savimi, irzlumas“, – sako gydytojas.

Į klausimą, ko nereiktų daryti jaučiant perdegimą, gydytojas atsako, kad, visų pirma, jei situacija nelengva, to negalima toleruoti ar bandyti įveikti sunkumus vienam pasitelkus moralines ir valios savybes. Galbūt tai pavyks vieną ar du kartus, bet toliau bus sunku. Mūsų fiziologinis rezervas nėra neišsenkantis, todėl anksčiau ar vėliau ateis dekompensacijos būklės akimirka. Ši būklė gali būti sunki ir prireiks ne vieno mėnesio ar metų, kol bus galima įveikti šią situaciją, o kai kuriais atvejais tai bus visiškai neįmanoma.

Paklausus, ar žmogus vienas tikrai negali išlipti iš perdegimo duobės, gydytojas teigia, kad lengvomis situacijomis tai galima padaryti savarankiškai: „Pirmiausia padės psichikos higiena, ribojant streso perteklių ir nereikalingą neigiamą informaciją. Svarbi sveika mityba, sportas, gamta, vienatvė, meditacija, darbo laiko apribojimai. Būtina prisiminti apie perdegimo prevenciją, kuri visada būtina, ieškant sveikos pusiausvyros tarp savo pastangų ir veiksmų bei atlygio už tai.“

Turite būti šiek tiek savanaudiški

K. Ovsyannikovas primena, kad turite būti šiek tiek savanaudiški, nes kitaip perdegimo išvengti nepavyks: „Galvokite apie save, mylėkite save, lepinkite save, rūpinkitės savimi, ir tai bus geriausia apsauga nuo perdegimo.“

Kalbėdamas apie poilsį ir atostogas, gydytojas pabrėžia, kad svarbu ne pačios atostogos, o tai, ką gaunate iš jų. Poilsis gali pakenkti tik tuo atveju, jei jis nepadidins dopamino ir serotonino koncentracijos, tačiau ją sumažins: „Platūs paplūdimiai, atostogos viešbučiuose su „viskas įskaičiuota“ gali sukelti nusivylimą ir depresiją, papildomą stresą.

Perdegus reikia ypatingų atostogų – rekomenduoju rinktis SPA centrus, kur gydytojų, kineziterapeutų, masažo terapeutų komanda padės atkurti pusiausvyrą ir vėl džiaugtis tiek darbu, tiek gyvenimu. Labai svarbi psichoterapeuto pagalba.

Jeigu neturite galimybės, gėdinatės ar dėl kitų priežasčių negalite nueiti pas šios srities specialistą, tuomet turite patys maksimaliai stengtis kuo skubiau laikytis subalansuoto dienos režimo: 8 valandas dirbate, 8 valandas nedirbate, užsiimate kita veikla ir 8 valandas miegate. Kuo greičiau ir optimaliau suvaldysite savo laiką, tuo bus paprasčiau.“

Moterys serga dažniau, vyrai rečiau, bet sunkiau

Labiausiai perdegimu, pasak gydytojo, suserga jautrių profesijų žmonės, tai yra mokytojai, medicinos darbuotojai (ypač jaunesnis medicinos personalas), psichologai, vadybininkai, administratoriai, konsultantai, Šių profesijų atstovams (dažniausiai tai – moterys) tenka nuolat ir artimai bendrauti su kitais žmonėmis.

Vyrai turi vieną savybę – susituokusiems vyrams, kurių santuoka laiminga, gresia mažesnė rizika darbe patirti profesinį perdegimą.

Visgi, gydytojas atkreipia dėmesį, kad vyrai, patiriantys tiek profesinį, tiek santykių perdegimą, kenčia daug labiau nei moterys, nors jos profesinį perdegimą patiria dažniau.

Stresas darbe.