Smulkūs žingsniai, kaip tapti žvaigžde, ir visi įkainiai jau puikiai žinomi prodiuseriui. Jis neneigia, kad pinigai gali neatsipirkti ir pasakoja, kad taip tikrai yra buvę. Dar M. Tyla teigia, jog kokybiškos muzikos daugėja, o televizijoje nuolat matomos žvaigždės – neuždirba labai daug.
- Kiek kainuoja padaryti žvaigždę Lietuvoje?
- Jeigu kuriama komercinė grupė, kuri reikalinga aiškiai auditorijai arba yra niša tos muzikos ir nėra kam užpildyti, ją galima padaryti kokybiškiau nei tai daro kiti, tai, manau, kad jeigu protingai viską susiplanuoji, su 10 tūkst. eurų galima pabandyti startuoti.
- Gerai, turime 10 tūkst. eurų – kas toliau?
- Čia jau paslaptis (juokiasi). Visų pirma, reikia turėti turinį, o kad jį sukurtume reikia įrašyti dainą. Tam reikia muzikos kompozitoriaus, tekstų rašytojo, techninio darbuotojo, kuris padės įrašyti kūrinį. Šiandien Lietuvoje įrašyti kūrinį gali kainuoti nuo 500 – 1000 eurų.
Vieną dainą jau turime, ką toliau daryti? Reikia fotosesijos, nes vis vien kažkas turi pamatyti, kas tai dainuoja. Ir tam reikia fotografo, o tai vėl kažkiek kainuos. Kitas dalykas – pranešimas spaudai, kurį reikia dar ir išplatinti ir tam samdysime kokį nepriklausoma viešųjų ryšių specialistą, kuris tai padarys. Tada klausimas, kaip papulti į radijo stotis? Jeigu kūrinys prastas, jo tikrai negros nė viena radijo stotis, jeigu gros – tavo kelias palengvėjo. Kaip aš sakau, čia savotiška loterija, nes gali investuoti pinigus, bet jie nebūtinai sugrįš. Tai tikrai rimtas verslas ir nereikia įsivaizduoti, kad tai paprastas žaidimas. Grįžtant prie pinigų, sudėjus visus šiuos žingsnius, manau, tikrai susidarys ta 10 tūkst. eurų suma, kurią reikia turėti bent jau pradžiai.
- Per visą Jūsų karjerą daug buvo atvejų, kai investicijos nesugrįždavo?
- Prisipažinsiu, kad tikrai buvo. Nedaug, bet buvo tokių variantų arba, kaip mes sakome, „tu išlipdavai ant nulio“. Buvo ir grupės, ir atskiri atlikėjai, bet jeigu kažkada su tuo sunkiai susitaikydavau, tai dabar į tai žiūriu visiškai paprastai, užbrauki ir darai naują, nes galima galvoti nebent apie tai, kur ką ne taip padarei.
- Ko reikia lietuvių auditorijai?
- Visko. Serviso darbuotojui reikia vienokios muzikos, provincijoj žmonės vėl kitokią klauso, močiutės – dar kitokią. Kai būdavome apsiriboję tokiu siauresniu ratu, aš niekaip nesuprasdavau iš kur kiti atlikėjai turi tiek to darbo.
Bet, pasirodo, vestuvių muzikantai turi savo nišą, gimtadienių atlikėjai – irgi. Tiesa, seniau darydavome tokius turus po Lietuvą, provincijas, tai pastebėjau, kad labai sumažėjo gyventojų skaičius, nes jeigu seniau apvažiuodavome 40 miestų, tai dabar 10 – jau pasiekimas. Tai labai jaučiasi Tauragėje, Plungėje, Jonavoje. Jeigu Klaipėdoje, Šiauliuose bilietai parduoti iš anksto, o kituose miestuose nė 150 nesugeba parduoti, tai su miestu jau kažkas negerai.
- Per 20 metų darbo muzikos pasaulyje, kaip keičiasi situacija, kalbant apie klausytojų skonį?
- Turinys – labai svarbus. Dažniausiai prodiuseriui užduodi tokią užduotį – reikalingas kūrinys, nereikia standarto, nes noriu, kad būtų kitaip. Tai tas kitaip ir yra dėmesio kreipimas į turinį, nes sukurti tokią paprastą balalaikinę muziką, atrodo, paprasta, bet irgi nėra lengva.
Niekas nežino, kas bus hitas ir šiandien turinys tampa vis svarbesnis ir svarbesnis. Klausytojas, pavyzdžiui, didmiestyje apskritai yra labai reiklus. Man turbūt nei vienas atlikėjas nepaprieštaraus, jeigu aš pasakysiu, kad koncertuoti Vilniuje – iššūkis. Bet taip yra visame pasaulyje – bet kurioje šalyje surengti koncertus sostinėje – sunkiausia.
Grįžtant prie kokybės ir kalbant apie visą laikotarpį, tai geros muzikos tikrai būdavo, tik dabar atsirado daugiau galimybių jos turėti. Žinoma, buvo toks periodas, kuomet nesupratai, kas dedasi, ypač realybės šou „Kelias į žvaigždes“ – turbūt pats baisiausias muzikos tarpsnis, nes televizija davė didžiulį postūmį pigiai, greitai muzikai į viršų.
Tai tikrai buvo ne progresas, o regresas. Bet galbūt tai padėjo sukaupti dabar tam tikrą priešpriešą. Ir atsiranda tikrai daug geros muzikos. Kadangi aš esu ir muzikinių apdovanojimų „M.A.M.A“ asociacijos pirmininkas, tai galiu drąsiai pasakyti, kaip per penkerius metus padaugėjo kokybiškos lietuviškos muzikos. Jeigu per „M.A.M.A“ apdovanojimus prieš trejus metus turėdavome 30 Lietuvoje išleistų muzikinių albumų, tai per paskutinius apdovanojimus pasiekime per 100 albumų.
- Jeigu jau užsiminėt apie muzikinius projektus, kaip manot, kur dingsta jų laimėtojai?
- O čia klausimas televizijai, kodėl ji juos pamiršta. Kitas dalykas – muzikinių projektų organizatoriai dažnai bando juos prisirišti ir išspausti iš jų kažkokią kapeiką, bet neinvestuoja į juos.
Normaliame pasauliniame muzikos versle dažniausiai jau artėjant prie pergalės, būna paruošti tų atlikėjų albumai, sukurtos naujos dainos ir tai vėl yra investicija. Tai tik dar kartą parodo, kad mes, televizija ir muzikiniai prodiuseriai, žiūrime skirtingai, nors pavyksta kartais ir vieningiems būti. Nieko blogo tame nėra, tai tik, manau, tam tikros šou verslo taisyklės.
- Minėjote, kad muzikinių albumų skaičius Lietuvoje auga, bet ar muzikantams dar verta juos leisti?
- Vienareikšmiškai, čia net kalbos nėra. Prekyba irgi nemažėja, o didėja, žmonės grįžta prie to fizinio daikto. Jei pažiūrėsim į dabartinius atlikėjus, jie albumą išleidžia kaip suvenyrą. Jo įpakavimas dažnai būna brangesnis nei pats turinys ir tam skiriama labai daug dėmesio. Ir šiandien Lietuvoje parduoti 5 tūkst. vienetų – įmanoma.
- Kaip dėl muzikinių vaizdo klipų?
- Jie – muzikinė vizitinė kortelė ir iš dalies pinigų išmetimas į orą. Bet atsirado internetas ir reikia parodyti save, nes daug didesnė galimybė būti pastebėtam nei televizijoje. Išvis, Lietuvoje mes turim tik pora kanalų, kuriuose gali būti parodyti klipai, bet visur kitur niekas to nerodo ir niekas nežiūri. Internete – feibuke paskyroje, „Youtube" kanale.
- Daug kam atrodo, kad atlikėjai, kuriuos matome televizijoje, daug uždirba ir labai turtingi. Kaip yra iš tikrųjų?
- Gal aš pasakysiu taip – tie, kurios matome televizijoje, jų muzikos rinkoje ir nėra. Tebūnie jie neįsižeidžia, bet didžioji dalis per metus nesugeba išleisti nei albumo, nei padaryti vaizdo klipo ir tik dalyvauja televiziniuose projektuose. Jeigu pažiūrėsim į tuos atlikėjus, kurie renka arenas arba dirba daug, jų televizijoje mes nepamatysime. Aš nekalbu apie tokius dalykus, kaip didelių muzikinių projektų komisijos narius, nes jie nedalyvauja užstalės konkursuose.
