aA
Dažnai skundžiamasi, jog Lietuvoje mokslininkams gyventi nėra lengva – mokslininkas dr. Ramūnas Valiokas į tai atsako, jog šios profesijos žmonėms lengva nėra niekur. Anksčiau Fizinių mokslų ir technologijų centro Nanoinžinerijos skyriaus bei UAB „Ferentis“ vadovui teko dirbti ir užsienyje, tačiau šiandien jis yra patenkintas galimybe savo tikslų siekti gimtoje šalyje.
Ramūnas Valiokas
© Asmeninis archyvas

– Kodėl nusprendėte disertaciją apsiginti Švedijoje, o ne Lietuvoje?

– Mano sprendimą išvykti lėmė noras įgyti naujos patirties ir susipažinti su kitokia akademine aplinka. Žinoma, lemtingos buvo ir finansinės sąlygos. Tais laikais, kai nusprendžiau apsiginti doktorantūrą, išvykau ne tik studijuoti, bet ir dirbti. Švedijoje daugeliu atvejų doktorantas yra ne studentas – jis yra mokslo darbuotojas. Tiesiog išvykęs studijoms gavau darbą ir likau jo dirbti.

Švedijoje mano darbas tęsėsi beveik 9 metus, tada dar virš metų stažavau Vokietijoje. Susipažinau su skirtingomis akademinėmis aplinkomis. Švedijos visuomenė labai remiasi ir pasitiki moksliniais tyrimais – jų rezultatai pasitelkiami tiek spręsti socialines problemas, tiek tobulinti transporto sistemas, ir, žinoma, verslo inovacijų diegime pramonėje. Žinodamas, kad mokslas ir gyvenimas ten yra taip stipriai suaugę, rinkausi šią valstybę.

Dirbant Švedijoje teko įsitikinti, kad gyvenimas vietoje nestovi, daug kas keičiasi ir net nebūtinai į gerąją pusę. Tuo metu kaip tik iš arti teko stebėti universitetų daugėjimo reiškinį - atsirado daug mažų regioninių mokyklų. Manau, jog gyvenant kaimynystėje mums reikėtų daugiau bendrauti ir vieniems iš kitų mokytis – kiekviena nauja patirtis yra verta dėmesio.

Mano įgyta patirtis Švedijoje ir Vokietijoje buvo ne tik investicija į save profesinėje srityje, kurioje dirbu iki šiol, bet taip pat ir įvairiapusis tos visuomenės pažinimas, kurį labai vertinu. Ši patirtis buvo investavima į naujų kontaktų užmezgimą, ilgalaikius draugiškus ryšius su skirtingomis laboratorijomis. Labai džiaugiuosi, kad pavyko tuos ryšius išlaikyti – jais ir šiandien dažnai tenka pasinaudoti dirbant Lietuvoje. Ypač sėkmingas mūsų mokslinės grupės bendravimas su Vokietija, iš kurio išsivystė daugybė gerų projektų.

– Kas lėmė Jūsų apsisprendimą galiausiai sugrįžti į Lietuvą?

– Tai lėmė asmeninės priežastys, pažiūros. Nuo to praėjo jau daug laiko – dirbti Švedijoje pradėjau dar 1996 m., Vilniuje 2007 m. startavo mano laboratorija, o visa šeima Lietuvoje įsikūrė 2009 m. Jei pragmatiškai skaičiuotume iš profesinės pusės, sugrįžti į Lietuvą nebuvo verta. Tačiau į savo šalį parvedė ir ne sentimentai, o natūralus įsipareigojimas dirbti ir gyventi jos labui.

Ateitį įsivaizduoju taip pat Lietuvoje. Idealios sistemos nėra niekur, kiekvienoje šalyje galima rasti savų privalumų ir trūkumų. Žinau, ką noriu veikti, kokius tyrimus atlikti – matau galimybę tai daryti Lietuvoje, todėl ja ir naudojuosi.

– Bet juk dažnai pasigirsta nusiskundimų, kad mokslininkams Lietuvoje yra sunku.

– Nusiskundimų mokslininkų padėtimi šalyje tenka išgirsti nuolat. Nuo pat tų laikų, kai išvykau dirbti į užsienį, mokslininkų padėtis iš esmės nepasikeitė. Nors įstojus į Europos Sąjungą ir sulaukus europinių lėšų, dirbti mokslinį darbą galimybių padaugėjo, nusiskundimai yra pagrįsti ir didžiausias jų procentas yra dėl sistemos finansavimo apimčių, svertų ir turbūt unikalios biurokratijos.

Daug kur pasaulyje mokslininkai retai pasakys, kad viskas jiems yra gerai ir jie savo idėjas įgyvendina tokiomis sąlygomis, kurios jiems atrodo tobulos. Neseniai bendravau su kolege profesore iš Olandijos. Ši stipri mokslininkė paminėjo, kad jos aplinkoje, gerame universitete, visiems darbuotojams krūviai ir darbo tempai yra labai dideli. Nuolatinis finansavimas skiriamas tik pačiai profesorei ir jos sekretorei, o dėl likusių keliolikos žmonių išlaikymo, kurie ir sudaro mokslinę grupę, reikia nuolat grumtis konkursuose.

Per 10 metų laikotarpį institucijoje, kurioje ji dirba, atsirado tik viena darbo vieta. Konkurse į šią vietą pretendavo 160 darbuotojų. Žmonės tokioje sistemoje tikrai turi kuo skųstis ir reikia suprasti, jog būnant šioje profesijoje neišvengiama konkurencija ir nuolatinių garantijų nebuvimas. Lietuvoje yra kitokios problemos – tai biurokratija ir viešojo sektoriaus neefektyvumas, kuris daugelį pastangų paverčia niekais.

– O kaip jūs pats jaučiatės šiandien būdamas mokslininku Lietuvoje – kaip vertinate esančią situaciją?

– Pastebiu esmines sistemos bėdas – pirmoji yra mokslinių tyrimų ir universitetų sistemos finansavimo principas. Jis tarsi lakmuso popierėlis. Per jį galime matyti, kokia yra mūsų sistema: ar ji sukurta ir išlaikoma su tikslu būti efektyvi ir naudinga visuomenei, ar ji tiesiog sukurta tarnauti pačiai sau iš inercijos. Aš kol kas matau daugiau požymių, kad ji dirba tik dėl savęs.

Jeigu dominuoja institucinis finansavimas – visos organizacijos gauna kažkiek lėšų. Institucinis finansavimas konkuruoja su vadinamuoju išoriniu finansavimu, kurio atveju lėšos turėtų būti skirstomos per nešališką, objektyvų ekspertinį vertinimą. Šiuo atveju sistema nebūtų pati dėl savęs, bet, deja, Lietuvoje veikiama priešingai.

Antra didžiulė problema – atlyginimų dydis, ypač jauniems darbuotojams, kuriuos kaip tik reikėtų pritraukti. Nors atlyginimai jiems nėra dideli visame pasaulyje, Lietuvos atveju jie yra tiesiog niekingai maži. Jauni žmonės dirba daugiau iš entuziazmo, o tokiu būdu mes niekada neįtrauksime gabaus jaunimo į sistemą. Gabūs studentai – vienas iš mobiliausių visuomenės sluoksnių, kurie turi puikias galimybes dirbti bet kur pasaulyje, o mūsų finansavimo sistema kaip tik šiems žmonėms mažiausiai gali pasiūlyti.

Trečia problema yra finansavimo netvarumas. Periodiškai skiriamos lėšos mokslinių tyrimų programoms, tačiau tai vyksta su pertrūkiais. Pavyzdžiui, skelbiamas konkursas, po kurio per ministerijas, Mokslo tarybą ar kitas institucijas išskirstomos lėšos. Po kiek laiko būna programos pertrauka – tokie trūkčiojimai sukelia įtampą, dalis žmonių pasiduoda ir išvažiuoja iš Lietuvos. Tas finansavimo netvarumas parodo valstybės požiūrį į mokslą – tai sritis, kuri neva gali palaukti, kurioje sprendimus galima atidėlioti.

Paskutinė problema yra intelektualinės nuosavybės valdymas. Kadangi pats esu išradėjas, patentavęs ir tebepatentuojantis savo išradimus, žinau, kad skatinimo sistema, sąlygos išradimais disponuoti toli gražu nėra tokios, kurios skatintų žmones čia sugrįžti ir kurti.

– Kaip vertintumėte šiandieninę aukštojo mokslo būklę mūsų šalyje. Kokių pokyčių reikia?

– Manau, kad universitetų jungimo procesas yra neišvengiamas. Galime kalbėti, ką norime, konstruoti tuos modelius, bet su dabartine valstybės būkle, demografija, regionine ir pasauline konkurencija mes neturime kito pasirinkimo.

Tačiau dabartinėje situacijoje mūsų politikai ir jungimo schemas rengiančios grupės pirmiausiai turėtų kalbėti apie esminį finansavimo principų pakeitimą. Finansavimo modelis, kaip minėjau, turi būti paremtas nepolitizuotu išoriniu vertinimu, kurį nuolat padėtų atlikti tarptautiniai ekspertai – taip universitetai būtų motyvuojami, skatinami atsinaujinti.

Dar viena efektyvia priemone turėtų tapti tarpuniversitetinis mokslininkų judrumas – galimybė profesoriams, vadovaujantiems tyrėjams lengvai judėti tarp universitetų. Svarbu sukurti tokį konkurencijos mechanizmą, kad viename universitete dirbantys mokslininkai, gavę patrauklesnį pasiūlymą kitame, galėtų lengvai su visa savo įranga ir savo kolektyvu ten persikelti.

– Iš kokios užsienio valstybės galėtume imti teigiamą pavyzdį aukštojo mokslo srityje?

– Svarbu suprasti, kad imti ir kopijuoti vienos dėmesio vertos valstybės modelio dabar jau tikrai negalima. Iš kitų valstybių galime pasimokyti ir ieškoti įkvėpimo, o ne kopijuoti. Iš tų valstybių, kurios mūsų padėtyje galėtų padėti rasti geriausius sprendimus, paminėčiau Suomiją.

Kai vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius ir buvo pradėta aiškintis, kokių reformų mums reikia, universitetų jungimas dar atrodė šokiruojantis klausimas. Tuo metu Suomija, taip pat turėdama institucijų perteklių ir būdama 5 mln. gyventojų valstybė, drąsiai konstatavo, kad pasaulyje konkurencija yra pasikeitusi ir sumažino aukštojo mokslo įstaigų skaičių jas sujungdama.
Kol Lietuvoje buvo tik kalbama, 2008-2010 m. Suomijoje įvyko esminės aukštųjų mokyklų sistemos permainos. Praėjus dešimtmečiui, pas mus ir toliau apie tai yra tik kalbama.

Pabrėšiu, kad kopijuoti negalime – turime žiūrėti į savo kontekstą. Mūsų kontekstas yra išsivaikščiojanti visuomenė ir tokių sprendimų, kuriuos priėmė Suomija, šiandien mums tikrai neužteks.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (61)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Lietuva užsienio akimis: darbuotojai emigruoja, bet pensininkai lieka (328)

Kad nepatirtų ekonominio nuosmukio, rytinėms ES narėms teks susigrąžinti išvykusius darbuotojus...

Rimvydas Valatka. Išgirsti popiežių Pranciškų pavergto proto šalyje (578)

Kodėl pavergto proto? Juk popiežius Pranciškus aiškiai pasakė, kad „ši tauta iš tiesų...

Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais (775)

Susiskaldžiusi Europa , stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius...

Iš CSKA – į „Žalgirį“: Westermannas grįžta į Kauną Leo komentaras (15)

Kauno „Žalgiris“ surado ilgai ieškotą patikimą atakų organizatorių. Į Kauną po sezono...

Bastys: man reikia mandato, kad galėčiau tarnauti su nauja priesaika (103)

2017 metų gruodį prieš pat Kalėdas Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Seimo narys Mindaugas...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (62)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

Finansų planavimo programėlės – išmanus būdas taupyti (6)

Finansų ekspertai sako, kad tarp turtuolio ir vargšo paprastai būna vienas esminis skirtumas –...

Baigėsi popiežiaus vizitas Lietuvoje: miniai žmonių – išskirtinis gestas linkėjo tapti vilties švyturiu, atnaujinta 19.00 (1388)

Popiežius Pranciškus sako, kad skaudžią istoriją išgyvenusi Lietuva gali tapti vilties švyturiu...

Tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena Gražulio nuopelnų (258)

Petro Gražulio paskyrimas į Žmogaus teisių komitetą ne tik sulaukė 16 tūkst. parašų,...