Tai 82 -jų Juozas. Medų šioje vietoje jis pardavinėja kiekvieną mielą dieną nepaisant, kiek lauke šalčio. Nebaisus senoliui ir lietus. Šiandien lauke termometro stulpelis rodo vos -4, tačiau per keliolika minučių pokalbio su Juozu rankos spėja sušalti tiek, kad pasidaro sunku judinti pirštus.
„Reikia šiltesnių pirštinių, tokių kaip mano“, - rūpestingai šypsosi senolis. Klausiu: „O jums nešalta?“ „Taigi aš prisirengęs – rodo savo kailinį paltą – su dviem megztiniais, šiltais marškiniais. Tik rankos šąla, nors pirštinės, atrodo, irgi šiltos“, - pripažįsta Juozas ir iš kailinių pirštinių ištraukęs ranką demonstruoja, kaip ši paraudusi nuo šalčio.
Vietiniai gyventojai Juozą jau gerai pažįsta. „Jis vietinė įžymybė, visada ten ant kampuko prekiauja“, - sako taksistas ne vienerius metus gyvenęs Antakalnyje.
„Mėgstamiausias Antakalnio senolis“
Apie Juozą neseniai sužinojo ir didelė dalis feisbuko vartotojų po to, kai viena mergina parašė, jog tai yra jos „mėgstamiausias Antakalnio senolis“ ir paskatino pas jį nusipirkti medaus, nes „labai skanus“.
„Nesvarbu, ar lyja, ar minus dvim, mano mėgstamiausias Antakalnio senolis kiekvieną dieną savo „ofise“ pardavinėja medų. Tam tikra prasme šis dėdė man simbolizuoja viską, kas senojoj kartoj mane žavi: užgrūdinti sunkių istorinių aplinkybių, užuot pasidavę, jie visą savo gyvenimą nebijojo sunkaus darbo ir kabinosi iš paskutiniųjų. Gaila, kad dauguma turi ir šiandien darbuotis užuot bimbinėję Bahamuose, bet šįkart ne apie tai.
Neseniai iš jo pirkau medų. Kadangi turėjau daug sunkių nešulių, negalėjau paimti jo siūlomo didesnio stiklainio ir pirkau mažesnįjį. Jis keliskart maloniai paragino imti didesnį, nes „medus tikrai skanus, paskui gailėsitės, kad daugiau nepirkot“. Pamaniusi, kad tiesiog nori parduot brangesnįjį, tariau „žinokit, tikrai nebepanešiu, gal tiesiog duosiu Jums euru daugiau už mažąjį“. Jo veidas staiga apniuko ir tarsi įsižeidęs pasakė, kad „man pinigų nereikia, aš norėjau, kad jūs skanaus medaus turėtumėt visai žiemai“. Kažkaip susinepatoginus greit tarstelėjau nenorėjusi nieko blogo, padėkojau už medų ir sprukau. Tik vėliau supratau, kad galėjau įžeisti/ įžeidžiau jo orumą, nes ta karta išugdyta gauti nei daugiau, nei mažiau – tiek, kiek užsidirbo.
Istorijos moralo nėra, tiesiog jei pamatysit kada šį senolį, nusipirkit iš jo medaus, nes nemelavo – tikrai žiauriai skanus“, - rašė mergina.
Šį įrašą pamėgo daugiau nei 10 000 žmonių, o juo pasidalinta jau beveik 1000 kartų.
Gaila išmesti medų
Iš tiesų socialinio tinklo vartotoja nesumelavo nė puse žodžio. Juozas tikrai „neapiplėšinėja“ pirkėjų. Nutarusi nusipirkti medaus stiklainį, kuris kainuoja 3,5 euro, padaviau senoliui penkis. Jis išsitraukė savo daug gyvenimo mačiusią odinę piniginę, padavė vieną eurą grąžos ir toliau įnirtingai ieško 50 euro centų. „Tai neieškokit tų cent...“, - net nespėju pabaigti minties. „Ne, ne“, - greitai nutraukia jis.
Pašnekovas teigia, kad medumi prekiauja ne todėl, jog trūksta pinigų pragyvenimui, o todėl, kad neturi kur dėti tiek medaus. „Stoviu čia, kad medų parduočiau. Išmest tai gaila. Biskį užsidirbu, tai nesiskundžiu“, - sako pensininkas.
Jis – ne iš tų senolių, kurie skundžiasi mažomis pajamomis. Juozas tikina, kad senatvės pensijos pragyvenimui pakanka. „Užtenka. Aš ją net ne visada paimu“, - teigia senolis. Stebiuosi kodėl. „Turiu tų pinigų, o kai prireikia tada nueinu ir paimu visus, kad pastoviai nevaikščiot. Aš neturiu kur leist tų pinigų. Turiu daug savo maisto – daržovės visos savo, cukraus irgi nevartoju, medus yra. Kartais būna, kad reikia duonos nusipirkt. Pieną iš kaimo atsivežu“, - savo dažniausių pirkinių sąrašą vardija Juozas.
Vyras pasakoja, kad pats yra bitininkas. Bites jis laiko savo sodyboje esančioje 20 kilometrų nuo Vilniaus, tačiau kiek avilių turi atskleisti nenori. „Nesakysiu, paslaptis. Nenoriu aš sakyt, juokingai skambės. Nemažai“, - sako Juozas. Bandau atspėti – 10 avilių. „Ne, čia smulkmena, daugiau“, - šypsosi pašnekovas.
Propaguoja sveiką gyvenseną
Šaltis Juozo negąsdina visai – vyras ne tik nuo ankstaus ryto iki ketvirtos valandos vakaro lauke spaudžiant šaltukui prekiauja medumi, bet ir kasdien lenda po šaltu dušu. Seniau, pasakoja Juozas, šalia sodybos esančiame ežerėlyje pramušdavo užsitraukusį ledą ir maudydavosi eketėje. Dabar vyras teigia lediniame ežere nebesimaudantis, mat ir atprato, ir žiemą nebebūna sodyboje, laiką leidžia Vilniuje.
Juozas stebisi, kad šiais metais žmonės vangiai perka medų net prasidėjus sergamumui gripu: „Gal nežino nieko apie medų. Taigi čia – vitaminų, mineralų bomba. Ir bomba nuo visų ligų. Aš valgau kasdien po pora šaukštų ir per šalčius nesusergu. Jau neatsimenu, kada sirgau gripu. Gal dėl to, kad aš kas rytą po šaltu dušu einu. Apsipilu. Tai man tas padeda“.
Nors medikai jam uždraudė sportuoti dėl sutrinkančio širdies ritmo, Juozas draudimų nepaiso. „Lakstau kiekvieną rytą, darau mankštą“, - sako jis. Paklaustas, kiek nubėga, patikina – kasdien po du kilometrus. „Seniau ir su slidėmis važinėdavau, bet dabar jau neinu, neturiu laiko“, - šypsosi vyras.
Paklaustas, kuris metų laikas patinka labiausiai, Juozas tikina, jog nors žiemos nebijo, bet vasara patinka labiau, nes tada gali leisti laiką savo sodyboje. Į ją vyras dažniausiai skuba vienas, nors kartais kompaniją palaiko ir žmona. Tik ar nenuobodu vienam laiką leisti toli nuo namų? „Aš turiu daug darbo. Auginu daržoves, po to čia prekiauju“, - tikina senolis. Žiemą prekyba medumi, pavasarį ir vasarą – daržovėmis.
Lauke sėdi nepriklausomai nuo to, ar perka
Prekiauja vyriškis vis toje pačioje vietoje, atsinešęs tą patį mažą staliuką. Šią vietą vyras pasirinko neatsitiktinai – seniau prekiavo turguje, tačiau dabar nėra kaip iki jo nuvykti, todėl prekiauja čia, visai šalia savo namų. Tik šiemet, sako Juozas, medų nelabai perka.
„Kad pirktų, tai nestovėčiau. Išpirktų viską ir būčiau laisvas. Perka, neperka vistiek čia sėdžiu, turiu ką skaityt“, - sako vyriškis pirštu besdamas į seną rusišką žurnalą. Skaityti – vienas vyro pomėgių, tik dabar, pripažįsta, labai įniko į senus žurnalus, todėl neturi laiko net laikraščio atsiversti.
Vis dėlto vyras pastebėjo, kad po įrašo feisbuke pirkėjų padaugėjo. Dar prasidedant pokalbiui vos pasakius, kad noriu parašyti straipsnį, Juozas suskuba informuoti: „Apie mane jau parašė“. „Kas parašė“, - šiek tiek sunerimusi, kad kolegos buvo pirmesni, klausiu. „Ai, ten feisbuke“, - šypsosi vyras.
Medų Juozas pardavinėja po 5 eurus už kilogramą, tačiau dažnai kainą nuleidžia, kad žmonės daugiau pirktų. „Pas mane nėra brangus, kaip ir turguj, kilogramas po 5 eurus. Aš parduodu kibiriukais po pusantro kilogramo, tai biskį nupiginu – po 7 eurus”, - kainas vardija Juozas.
Laikas kalbant su senoliu prabėga greitai. Jaučiu kaip nuo šalčio skausmas raižo rankas. Atsisveikinant spaudžiam vienas kitam ranką. Pastebiu, kad vienas senolio pirštas įmautas į nertą tvarstį. Klausiu – kas nutiko?
„Ai, čia vieną naktį taip pradėjo skaudėt, kad negalėjau miegot. Nusiuntė gydytoja į Lazdynus, bet nieko nenustatė, sakė važiuot namo. Tai pasitepiau alijošiumi, nuėmė skausmą“, - sako vyras.
Tokį tvarstį Juozui numezgė žmona. Paklaustas, ar ji nepyksta, kad vyras kiekvieną dieną net kelias valandas šąla lauke, pašnekovas šypsosi: „Ji žino, kad kitaip nebus, tai jau nekreipia dėmesio“.
