Karas ir menas: koks gali būti dialogas tarp agresoriaus ir okupuotos šalies?

Logiška, kad fondo direktorė, Ciuricho menų universiteto dėstytoja Dagmar darbą Ukrainoje ketino pradėti nuo tyrimų – nuvykusi kur nors į šalies Rytus, pasikalbės su vietiniais, išsiaiškins jų poreikius. Apskritai fondo programa jau nušlifuota, iš esmės aiški – šveicarų muzikantai, šokėjai, kiti atlikėjai rengs meistriškumo kursus mokyklose, dirbs su jaunaisiais menininkais, su pabėgėliais, skatins meno mainus, žodžiu, menas tarnaus dialogo labui. Jau penkerius metus tuo tikslu Dagmar lankosi Armėnijos ir Gruzijos pasienio regionuose, ypač didžiuojasi projektais Abchazijoje – regionas labai skurdus, net patekti ten beveik neįmanoma, tačiau fondas apeina kliūtis ir susitvarko.

Bandžiau jai, susiruošusiai keliauti į miestus palei vadinamąją „konflikto liniją“, švelniai paaiškinti, kad Ukraina – tai ne Abchazija, čia vyksta ne konfliktas, o karas su okupantais, prasidėjęs prieš trejus metus. Negalėjau patikėti, kad reikia visa tai aiškinti žmogui, kuris turėtų iš pirmų lūpų žinoti, kas dedasi Ukrainoje ir Pietų Kaukaze, nejaugi diplomatas, fondo įkūrėjas nieko apie tai nepasakojo? „Neįsivaizduojate, koks turtingas kultūrinis gyvenimas perskeltame Donbase, kiek daug visko ten įvyko po 2014-ųjų ir vyksta dabar, kiek iniciatyvų kyla, kiek žmonių stengiasi, kad šis Rytų regionas nebūtų atkirstas nuo Ukrainos. Turėsite labai atidžiai klausytis vietinių žmonių, kad padarytumėte ką nors nauja ir prasminga“, – įsikvėpusi aiškinau. Dagmar žvelgė į mane su liūdesiu ir užuojauta.