Ideologinė tamsa truko neilgai: po paslaptingos draugo mirties Marcinkevičius tapo lietuvių laisvės šaukliu

Veikiausiai būtų sunku rasti kitą lietuvių poetą, kuris gebėtų taip lengvai ir subtiliai perteikti žiemos grožį, kaip tai darė Justinas Marcinkevičius. Žvelgiant į purų sniegą ir snaiges nejučia atsimeni jį. Tačiau rašytojas svarbus ne dėl šių eilių – tai buvo vienas ryškiausių savo kartos atstovų, gebėjusių metaforomis it suokalbininkas pasakyti daugiau, nei tuo metu leido cenzūra. Jis buvo tautinės dvasios šauklys, nors pradžioje ir atidavė duoklę tamsai. Priešiškumas sovietiniams idealams ypač sustiprėjo po paslaptingos J. Marcinkevičiaus draugo mirties, kuomet garsaus kalbininko kūnas buvo rastas Neryje. Taip žodis tapo ginklu.

Nepavergtos literatūros atstovas

J. Marcinkevičius kurti pradėjo pokario metais, kai Lietuva buvo SSRS sudėtyje, tačiau jis priskiriamas vadinamosios nepavergtos literatūros kūrėjų ratui. Mat po diktatoriaus Josifo Stalino mirties (1953 m.) liovėsi masiniai trėmimai bei areštai, žmonės pamažu vėl pradėjo kurti gyvenimus. Stalinizmas buvo viešai pasmerktas, kai kuriose valstybėse prasidėjo bruzdėjimas ir protestai, kurie buvo numalšinti tik sovietiniais tankais. Tuomet tapo absoliučiai aišku, kad SSRS gyva tik teroru, tad net ir tikėję šios „imperijos“ galybe nusivylė galutinai.

Šioje terpėje rašyti eiles pradėjo ir jaunasis J. Marcinkevičius, 1955 m. buvo išleistas pirmasis jo rinkinys „Prašau žodžio“. Tačiau svarbiausi gyvenimo darbai dar tik laukė savo progos.

Kaip rašytojas ir skaitytojas tapdavo suokalbininkais

Literatūrologės Vandos Zaborskaitės pastebėjimais, kaitos ženklai lietuvių literatūroje pastebimesni tapo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje – tuo laiku susikaupė iškirtinai daug talentų, pasiekusių kūrybinę brandą.

„Ideologinė priespauda tebebuvo stipri. Ji iškildavo drastiškais ir visuomenę sukrečiančiais įvykiais. Veikė cenzūra, akylai sekanti ir gniaužianti kiekvieną laisvesnį žingsnį. <...> Bet vis dėlto kažkas pasikeitė...