Baltosios naktys Baltarusijoje

Kadaise vaikystėje, gerokai ikiinternetiniais laikais, tiesiog junginėdamas televizorių, atsitiktinai likau prie filmo „Baltosios naktys“ („White Nights“, 1985). Lėktuvui, kuriame skrenda anksčiau iš TSRS pabėgęs baleto šokėjas, dėl gedimų tenka nusileisti Sibire. Šokėjas, beje, vaidinamas iš tiesų TSRS palikusio šokėjo Michailo Baryšnikovo, atpažįstamas KGB. Jau tada buvo aišku, kad padėtis verta vaikiško jaustuko „o ou“. „Kaip gerai, po šito filmo visi suprato, kad per ten geriau neskristi. Ir kaip gerai, kad tokios vietos nebėra“, – nusprendžiau.

Poeurovizinį, irgi šokių prisiminimų kupiną, šių metų gegužės sekmadienį prie Vilniaus jau priartėjęs „Ryanair“ lėktuvas, skrendantis iš Atėnų, buvo nukreiptas į toliau šone esantį Minsko oro uostą, nutupdytas, apieškotas, o skristi išleistas jau be kelių keleivių. Netrukus paaiškėjo, kad suimti Lietuvoje gyvenantis kanalo „Nexta“ įkūrėjas baltarusis Ramanas Pratasevičius ir jo draugė Rusijos pilietė Sofija Sapega, kaip vėliau paaiškės, įtariama buvimu kito kanalo redaktore (abu kanalai Baltarusijos valdžios laikomi ekstremistiniais). Tuoj apyvartoj pasirodė ir nauji dar per pernykščius protestus Baltarusijoje matyto žanro mini epizodai: sėdintis sulaikytasis mašinaliai susako formaliai skambantį tekstą, kuo jis kaltinamas ar kad su juo esą elgiamasi korektiškai, – ir vėl niurkt į nežinią, o žiniasklaidai ir kitiems besidomintiems lieka analizuoti ne tiek tekstą, kiek kalbančiojo veidą, aprangą, aplinką.