Tai ištrauka iš Andrew Steele'o knygos „Nesenstantys. Ilgaamžiškumo mokslas ir paslaptys“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Liūtai ne avys“. Vertėja Gražina Nemunienė.
XX a. pradžioje žmonės, užuot tiesiog kimšę maistą tam, kad išgyventų, pagaliau galėjo rinktis, ko ir kiek valgyti, o mokslininkai ėmė domėtis maisto poveikiu sveikatai. Ir tada visai netikėtai būtent šioje srityje pasirodė pirmieji patikimi senėjimo biologijos tyrimų rezultatai.
Mitybos įtaką ūgiui tyrę mokslininkai pastebėjo, kad nepakankamai šeriami gyvūnai buvo mažesni (nieko nuostabaus), bet, regis, jie ir gyveno ilgiau. Šie pirmieji duomenys paskatino pamąstyti, bet išvadų daryti nebuvo galima – kiekvieno eksperimento metu tiriamų gyvūnų skaičius buvo mažas, o juos šeriant nebuvo griežtai kontroliuojamos suvartojamos kalorijos, baltymai, vitaminai ir mineralai. Vis dėlto tyrimų duomenys sudomino amerikiečių mokslininką Clive’ą McCay’ų