Tekstas: Sandra Gerdauskaitė
Nuotraukos: asmeninis archyvas
– Kas tau yra harmonija ir ar daug jos tavo gyvenime?
– Harmonija man yra sugebėjimas atrasti balansą tarp savo darbo, nuobodžios kasdienybės ir tikrų pomėgių bei savęs ieškojimo. Tai nuolatinis balansavimas tarp saugumo jausmo ir baimės bandant save atrasti. Balansavimas tarp davimo kitiems ir davimo sau. Čikagoje turiu savo kavinę – jai atiduodu visą savo energiją, o fotografijoje ir kelionėse aš duodu sau. Tai didžiausia mano gyvenime išmokta pamoka: atrasti laiko sau. Kartais darydami kažką dėl savęs bijome būti palaikyti savanaudžiais, bet, manau, tik tuomet iš tikrųjų galime pajausti vidinę ramybę ir per aistrą ir hobį į savo gyvenimą įnešti spalvų. Ilgai ignoravau save ir dažnai darydavau dalykus dėl kitų, dėl pripažinimo. Tikriausiai mano buvo toks auklėjimas: turi save kažkur realizuoti, daryti su tikslu uždirbti, išlaikyti save, susikurti ateitį. Tačiau pamažu supranti, kad savo gyvenime reikia pasilikti laiko ir sau – daryti kažką iš meilės ir aistros. Tokia man yra fotografija. Tai mano pabėgimas nuo realybės, mano meditacija, padedanti surasti balansą.
– Ar dažnai pagauni save besimėgaujant akimirka, vykstančia „čia ir dabar“?
– Galbūt ir keistai skambės, tačiau pastaruoju metu buvimas „čia ir dabar“ mane aplanko Lietuvoje. Tėvai mane išsivežė į Ameriką keturiolikos. Todėl dabar būnant Lietuvoje dažnai negaliu patikėti, kad esu čia. Vėl renku mėlynes, kurių nemačiau devyniolika metų. Galiu išsimaudyti ežere. Dalyvauti šventėse ir turėti tradicijų, kurios Amerikoje buvo dingusios. Šiuo metu tokie paprasti dalykai džiugina mano širdį ir padaro mano dieną ypatingą.
– Ar šiandien jautiesi labiau amerikietė ar lietuvė?
– Amerikoje praleidau devyniolika metų, Lietuvoje – keturiolika. Todėl niekada nesijaučiau nei šimtu procentų lietuvė, nei amerikietė. Tačiau turiu pripažinti, su lietuviais randu daugiau bendro ir jaučiuosi labiau sava. Amerikoje esu žmogus su priešistore, turiu akcentą, todėl į mane visada žvelgia kaip į emigrantę. Paradoksalu, tačiau Amerikoje jaučiuosi labiau lietuvė, o Lietuvoje – labiau amerikietė. Lyg būčiau plėšoma tarp dviejų vietų. Lietuvoje kartais pasiilgsti amerikietiškų dalykų, o Amerikoje – lietuviškų. Būnant čia man dažnai pasimiršta lietuviški žodžiai, dėl to pradedu jaustis nevisavertė lietuvė. Tačiau Lietuva vis tiek yra šalis, kurioje jaučiu savo šaknis.
– Kaip tu keliauji?
– Susiplanuoju dalykus ir juos keičiu. Susiplanuoju kelionę, o kai pasidaro nuobodu, bandau pabėgti nuo savo plano ir ieškoti nuotykių. Arba išvažiuoju be plano ir atviromis rankomis imu tai, ką duoda kiekviena diena. Labai smagu kelionės metu atrasti dalykus, kalbėtis su vietiniais, įsijausti į jų gyvenimą. Mėgstu pajusti šalį judėdama vietiniu ritmu. Keliauju lėtai ‒ ne tam, kad viską pamatyčiau, bet tam, kad turėčiau šansą sugrįžti.
– Ar dažnai grįžti į tas pačias vietas?
– Dažnai grįžtu į Italiją, kiekvieną kartą ji sugeba nustebinti iš naujo. Tačiau kai nori nuotykio, vyksti ten, kur dar nesi buvęs. Man patinka nežinomos vietos, nepopuliarios kryptys. Vietos, kurias sunku pasiekti. Kuo mažiau žmonės žino apie tam tikrą vietą, tuo autentiškesnė ji išlieka.
– Kaip išmokti keliauti lėtai?
– Reikia neišsikelti per didelių reikalavimų ir nesusiplanuoti daugiau, nei gali aprėpti. Socialiniai tinklai kartais verčia galvoti, kad reikia visur suspėti, viską pamatyti ir visur padaryti tobulą nuotrauką. Bet daug įdomiau keliauti visiškai nepopuliariomis kryptimis, turėti mažus tikslus ir nebijoti atrasti vietų savaip. Maži lūkesčiai dažnai nuveda į netikėtas vietas. Pamenu, kaip Japonijoje leidome sau vieną dieną išvažiuoti vietiniu autobusu ir atradome vasabių fermą. Buvome taip maloniai nustebinti ir patyrėme mažą nuotykį. Kartais per daug planų gali sugadinti atradimo džiaugsmą.
– Kuo skiriasi tavo gyvenimas kelionėje ir gyvenimas sugrįžus namo?
– Kelionėje esu visiškai rami ir laisva. Man tai tarsi meditacija. Grįžus namo dažnai laukia darbas, rutina, stresas, atsakomybės, problemos. Dažnai gali prarasti kontrolę ir pamiršti save. Kelionė man dažnai padeda į save sugrįžti. Kelionėje neturi jokios pozicijos, niekas tavęs nepažįsta, todėl jauti laisvę.
– Ar harmonija yra rutina?
– Rutinoje visada jautiesi saugus, nes tavęs nekankina nežinomybė, tiesiog plauki pasroviui. Visada žinai, kas tavęs laukia. Turiu prisipažinti, kad dažnai ir aš bijau išeiti iš komforto zonos, dažnai gavusi išbandymą jo išsigąstu. Pavyzdžiui, išskirtinė mūsų išvykimo į Naująją Zelandiją istorija: mano vyras surado labai gražią lubinų nuotrauką ir tarė: „Važiuokime čia.“ Tuomet net nežinojome, kur toji vieta. Vėliau suradome, kad tai Naujoji Zelandija, ir tiesiog išvykome nieko per daug nesusiplanavę ‒ taip prasidėjo mūsų nuotykis be jokio plano. Kiekviena vieta buvo naujiena. Kiekviena diena – ieškojimas. Taip tampi imlesnis, imi daugiau bendrauti su vietiniais žmonėmis, jų klausinėti ir klausytis jų istorijų. Kartais labai sveika pasinerti į nežinomybę, priimti ją kaip žaidimą.
– Kas kelionėse tave labiausiai stebina?
– Pastaruoju metu keliaudama susipažinau su daug įdomių žmonių. Žmonės kiekvienai kelionei suteikia prieskonio. Jie įkvepia pasakodami savo istorijas. Mane dažnai įkvepia žmonių paprastumas: kaip paprastai jie gyvena ir yra laimingi, atrasdami laimę smulkmenose. Iš kultūrinių dalykų mane labiausiai nustebino Japonija. Atrodo, kad jie gyvena utopijoje. Ten viskas suorganizuota, sutvarkyta, jie tokie sąžiningi, atviri, geri ir pagarbūs vienas kitam. Pagarba, kurią japonai jaučia kitam žmogui ir aplinkai, įkvepia. Norisi iš jų mokytis, kaip gyventi atsakingai. Taip pat man patinka, kad japonai moka derinti senas tradicijas su naujomis technologijomis. Senas miesto šventyklas su dangoraižiais. Autentiškus rajonus su naujais. Ten daug kontrastų, bet viskas tarpusavyje sąveikauja.
– Kas tau yra gera kelionė?
– Kai ji netikėta, išmušanti iš vėžių. Galbūt kai tikiesi vieno, o gauni visai kita, ir tai dažniausiai būna šimtą kartų geriau. Kai sutinki žmones, savo pasakojimais įkvepiančius naujiems darbams. Kai žmonės kažką tavyje pakeičia ir grįžti tarsi su antru kvėpavimu. Taip pat kai įveiki kažkokią savo baimę ar išankstinį nusistatymą.
– Gyvename instagramo amžiuje, kai į besileidžiantį saulėlydį žiūrime per telefono kamerą, kai gražioje vietoje pirmiausia padarome tobulą asmenukę. Kaip tau pavyksta su tuo kovoti?
– Žmonės taip daro, nes tai tapo įpročiu – stebėti pasaulį pro telefono kamerą. Tad darydamas priešingai jautiesi, tarsi gyventum savo slaptą privatų gyvenimą, apie kurį niekas nežino. Todėl aš dažniausiai stengiuosi padaryti daug nuotraukų savo mintyse ir tik tada traukti fotoaparatą. Visgi jei pagaunu įkvėpimą, negaliu atsiplėšti nuo kameros. Atrodo, kad ji prilimpa man prie rankos. Kadangi skaitmeninė kamera leidžia fotografuoti ir trinti, dažnai padarai per daug nuotraukų ‒ juk jos nieko nekainuoja. Daug mano nuotraukų padarytos juostiniu fotoaparatu. Tuomet tiesiog stebi ir lauki momento. Leidi istorijai pačiai išsivynioti.
– Ar kiekvienoje kelionėje stengiesi savo nuotraukomis perteikti istoriją?
– Visos kelionės prasideda su vizualia idėja, vizualiu tikslu. Dažnai tas tikslas kinta kelionės metu. Anksčiau man patikdavo fotografuoti tiesiog peizažus, o dabar ieškau detalių, istorijos, temos. Pavyzdžiui, Japonijoje norėjau papasakoti apie senovės tradicijas buityje ir pagarbą. Man dažnai atrodo, kad kiekvienoje kelionėje kitokia ir mano fotografija, nes gaunu skirtingų inspiracijų. Jaučiu, kad manyje daug fotografų, pabundančių skirtingose vietose.
– Kas tave labiausiai provokuoja išsitraukti fotoaparatą?
– Žmonės, išraiškos, gestai, emocijos tarp kitų ir gamta. Kai noriu pabėgti nuo žmonių, fotografuoju gamtą, kai pasiilgstu žmonių, ieškau jų savo fotografijoje. Esu intravertė, todėl dažnai nuo kitų pavargstu, ypač kai tenka dirbti. Labai mėgstu stebėti vyresnio amžiaus žmones ir jų įpročius, santykius.
– Ar tavo galvoje kirba kokie nors konkretūs fotografijos projektai?
– Lietuvos kaimo ir tradicijų fotografija. Jaučiu, kad man labai trūksta lietuviškų šaknų, kurios manyje tarsi buvo pratrintos. Pagyvenus Amerikoje atrodo, kad lietuviai ne iki galo įvertina savo tradicijų grožį. Atrodo, nesusimąsto, kaip tai brangu. Man norisi tai fotografuoti, įamžinti, išsaugoti, papasakoti kitiems. Man norisi pažinti Lietuvą ir geriau suprasti save.
– Ar fotografuodama ieškai tobulumo?
– Kaip tik ieškau grožio netobulume. Natūralumas visada yra svarbiausias. Anksčiau net žmonių veidus taip tobulai apdirbdavau su fotošopu, kad dabar negaliu žiūrėti – ten ne jie. Dabar man patinka tai, kas nesurežisuota. Manau, kad netobulas momentas ir yra tobulas.
– Kokia vieta yra tavo rojus žemėje?
– Mano intraverto sielai, kai kartais norisi pasislėpti nuo viso pasaulio, tokia vieta yra Naujoji Zelandija. Ji mane traukia, nes atrodo, kad ten visi išpažįsta tą pačią religiją – gamtą ir jos grožį. Man patinka kalnai ir jausmas, kad esi izoliuotas, tarsi vienas. Kai jautiesi, tarsi būtum kitame pasaulyje, atsijungęs nuo visko. Naujosios Zelandijos sala didelė, tačiau žmonių čia tik 4,5 mln. Būdamas ten jautiesi vienas ir turi daug laiko pabūti su savimi. Pamenu, kai važiavome dviese su vyru, neklausėme muzikos, kartais telefone net nebūdavo ryšio, todėl tik kalbėjome ir grožėjomės gamtos vaizdais be jokių trikdžių. Atrodo, kad esi visiškoje tyloje. Naujoji Zelandija man buvo tarsi transas, patirtis, ramybė ir harmonija, kurios ieško visas pasaulis, – ji slepiasi būtent ten.
– Ar norėtum toje ramybėje ir gyventi?
– Apie tai labai dažnai pagalvoju. Naujoji Zelandija man atrodo tobula vieta. Visgi gera toje ramybėje pabūti, bet tada pradeda trūkti žmonių. Gyvenime būna momentų, kai nori pabėgti į kalnus ir nieko nematyti. Atsirasti kitame pasaulio gale ir visiškai išsivalyti mintis. Tačiau tada pradedi jausti žmonių trūkumą.
– Kokia yra tavo svajonių kelionė?
– Patagonija, Argentina bei Čilė, jeigu važiuočiau ieškoti gamtos. Azija, Vietnamas, jei ieškočiau maisto ir kultūros. Indija, jei norėčiau, kad mano kelionė būtų dvasinė.
– Pastebėjau, kad savo nuotraukoms instagrame duodi pavadinimus, lyg paveikslams. Kokį pavadinimą duotum dabartiniam savo gyvenimo etapui?
– Atgimimas. Naujas lapas.
