Rašau todėl, kad noriu pasidalinti savo mintimis – gal kam nors mano požiūris padės pakeisti požiūrį į beprasmiškai sureikšmintus dalykus mūsų visuomenėje bei gyventi labiau atsipalaidavus, nesukant galvos dėl to, dėl ko neverta sukti (kad paskui nepradėtų sukti vidurių)?

Savo filosofiją taip ir pavadinčiau – „atsipalaidavusio žmogaus filosofija“. Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinėje mūsų visuomenėje įsigalėjo trys pagrindinės ydos, kurios neleidžia atsipalaiduoti ir gyventi laisvai, natūraliai, dėl nieko nesukant galvos. Tai trys poreikiai, kurie dažniausiai yra dirbtinai sureikšminti: 1. Dirbtinai sureikšmintas materializmas; 2. Dirbtinai sureikšmintas seksualumas; 3. Dirbtinai sureikšmintas statusas visuomenėje (pirmieji du poreikiai, t.y. materializmas ir seksualumas, tarnauja trečiojo poreikio patenkinimui).

Visi šia dalykai, mano nuomone, absoliučiai nėra tokie svarbūs, kokiais juos dabar madinga laikyti. Ir kaip bebūtų gaila, daugybė aplinkinių žmonių paskęsta pinigų, seksualumo ir statuso kulte, vaikosi tų beprasmiškų „idealų“ ir taip praranda galimybę gyventi tikrą gyvenimą, džiaugtis kasdienybe ir dėl nieko nesukti sau galvos – žodžiu, būti atsipalaidavusiu žmogumi!

Esu įsitikinęs, kad būti geru žmogumi yra kur kas svarbiau, nei būti turtingu, turėti daug seksualinių partnerių ar turėti aukštą statusą visuomenėje. Kodėl šiais laikais daug kalbama apie pinigus, seksualumą ir pasiekimus, bet beveik nekalbama apie tai, kaip tapti geru žmogumi? Atsipalaiduokime, gerbiamieji!

Pradėti reikia nuo materializmo. Mano kuklia nuomone, kai žmogus vaikosi materialinės gerovės ir didelių pinigų, tai jam atneša daugiau problemų, nei naudos. Pavyzdžiui, žmogui aplinka nuo mažens įkala į galvą, kad reikia tiek ir tiek uždirbti, turėti automobilį, butą, namą, važinėti į tam tikras šalis „kultūringai pailsėti“, eiti į tam tikras parduotuves „madingai apsipirkti“, turėti namie tam tikrų „šustrumą įrodančių“ daiktų, kuriuos reikia parodyti svečiams kaip savo statuso patvirtinimą, kad jie paskui pavydėtų ir laikytų tave „labai daug pasiekusiu ir žiauriai kietu“. Nes kai daug visko turi, tai iš karto tavo statusas padidėja keliais ar net keliolika centimetrų. Ir toks žmogus gyvens taip, kaip jam įkalta į galvą – neturės ramybės, lėks, skubės, stengsis kuo daugiau uždirbti ir kuo daugiau išleisti, ims paskolas, kad nusipirktų automobilį (nors galbūt viešuoju transportu važinėti jam būtų žymiai patogiau), gadins nervus ir sveikatą, siekdamas bet turėti namą užmiestyje (nors gal nuomojame bute gyventi paprasčiau ir netgi jaukiau). Ar tikrai jam viso to reikia? Kas blogiausia – toks žmogus per savo rūpesčius ir nuolatinius „rimtus siekius“ nematys gyvenimo.

Ar yra tokių materialių poreikių kamuojamam žmogui kada pasidžiaugti, kad jis apskritai šiandien gyvas ir sveikas, matyti aplink save mažus kasdieniškus dalykus ir džiaugtis jais? Kažin. Kaip gi džiaugsiesi, kad susitikai senai matytą draugą, jeigu pas tave dar nėra nuosavo namo ir negali tam pačiam draugui juo pasigirti? Taigi gėda baisiausia! O kaip galima būti linksmam, kad katinas šiandien toks juokingas, parėjo namo visas sulytas, šlapiu kailiuku? Taigi tik vaikams dėl to būna linksma!

Kaip elgtųsi atsipalaidavęs žmogus? Atsipalaidavusiam žmogui nereikia, kad kas nors iš šalies patvirtintų jo vertę pagal tai, ką jis turi ir kiek jis gyvenime yra pasiekęs – kokią karjerą padarė, kiek uždirba, kokiu automobiliu važinėja, kokiame bute ar name gyvena. Atsipalaidavęs žmogus gali dirbti apsaugos darbuotoju ar krovėju, nesiekti jokios karjeros, važinėti troleibusais ir traukiniais, vaikščioti pėsčiomis (labai sveika, beje!), gyvenamą plotą nuomotis ar gyventi pas tėvus (kas absoliučiai nereiškia sėdėjimo ant sprando, jeigu žmogus dirba ir dalijasi su tėvais buities išlaidomis), naudotis senu nutrintu mobiliuoju telefonu, ir t.t. Nes toks žmogus ir taip jaučia savo vertę, jis ir be jokio patvirtinimo iš šalies žino, kad yra žmogus, asmenybė, vienetinio pavyzdžio Dievo kūrinys, ir jam nereikia kažkokių daiktų ar įvertinimų iš šalies, kad „pasididintų savo pasididžiavimą“.

Jis geriau nueis pėsčiomis vasarą prie ežero (vienas, ar su draugais, ar su savo vaikais), pasimaudys, pasivolios saulėje, pabendraus su žmonėmis, pasijuoks ir nesuks sau galvos, kad kažko ten neturi ar jam kažko reikia, arba kad „jo statusas per trumpas“, nes jis kažko nenusipirko. Materialiniai poreikiai turi tokią savybę – kuo daugiau turi, tuo daugiau nori! Nusiperki seną automobilį – po to jau norisi pakeisti į naujesnį, turi butą – nori namo, nuvažiavai į Palangą – po to jau reikia į Turkiją, ir t.t. Tai yra lenktynės, kurių neįmanoma laimėti, nes visada atsiras tų, kurie turi daugiau už tave, arba kurių turimi materialūs daiktai yra brangesni ir naujesni, labiau blizgantys.

Tai gal geriau ir nepradėti lenktyniauti? Gal geriau atsipalaidavus paskaityti knygą, kuo nors pasidomėti, pabendrauti su draugais (paprastai, be pasimatavimo savo statusais), atsipalaidavus išeiti pasivaikščioti ir tiesiog pasidžiaugti, kad gyveni šiame gražiame pasaulyje, kad jau greit pavasaris, kad aplinkui daug įdomių žmonių, kad tavo katinas toks mielas ir išdykęs, ir t.t.?

Panašiai yra ir su seksu – jis taip pat šiais laikais tapo statuso rodikliu. Ko gero, dauguma tikrai sutiks – tas dabar ant kiekvieno karto išreklamuotas lytinio santykiavimo poreikis yra dirbtinai išpūstas, perlenktas, ir kartais darosi tikrai juokingas: „patenkink jį, patenkink ją, padaryk tai naujai, pasididink, susimažink, būk sexy“.

Lytinis potraukis šiais laikais yra tapęs ne giminės pratęsimo priemone (kuo ir buvo šimtus bei tūkstančius metų), bet tiesiog būdu „pajausti kaifą“ ir kas dar svarbiau – savo statuso visuomenėje įtvirtinimo priemone. Neišbandei sekso? Per mažai juo užsiimi? Labai tikėtina, kad greit gali save pradėti laikyti „lochu“. O komplekso atsiradimo mechanizmas yra labai paprastas. Tarkim, koks nors jaunas žmogus žiniasklaidoje nuolat girdi, kad seksas yra labai svarbu, kad be jo nėra gyvenimo, kad „visi jau tai darė, tik tu ne“, kad kažkoks ten „super duper žvaigždžius ir mūsų visų kumyras“ keičia partneres dažniau nei kojines, kad kažkokia neeilinė žvaigždė skalpeliu pakoregavo savo formas, ir dabar neatsigina gerbėjų...

Prisiklausę tokių nesąmonių tą patį sapalioja didelė dalis aplinkinių (ir aišku, dažniausiai meluoja) – va, aš mylėjausi taip ir anaip, turėjau partnerių tokių ir anokių, aš turiu nerealiai daug patirties (verta atkreipti dėmesį, kad dažnai ta „patirtis“ – tai tik pornografinių svetainių vėpsojimas gūdžiais žiemos vakarais), esu nuolat apspistas/apspista merginų/vaikinų dėmesio ir t. t. Tokioje aplinkoje kokiam nors jaunam žmogui gali išsivystyti kompleksas – tai kaip čia dabar, visi tai daro, o aš dar ne? Arba gal per retai, per mažai, va, jau visus metus kaip nebe...

Ir tada prasideda. Ir ėjimas pas prostitutes, ir vyresnių damų ieškojimas, norint „įgauti patirties“, dažnai netgi visokios LPL... Ir visa tai vardan ko? Tik tam, kad sau ir kitiems įrodytum, koks esi „cool“? Metas mesti į šiukšlyną visus šituos kompleksus ir nutraukti grandines! Lytinis potraukis – tai tik paprastas, elementarus biologinis poreikis, kuris gamtoje atsirado dėl to, kad būtų išsaugotas rūšies tęstinumas. Paprastas biologinis dalykas kaip pavalgyti, nueiti į WC ar pamiegoti – nieko daugiau. Tai absoliučiai ne tas dalykas, kurį reikėtų „sudievinti“ ar paversti gyvenimo centru (kas šiais laikais labai dažnai yra daroma). Jokio „statuso visuomenėje“ ar „žmogiškosios vertės“ asmens turimas lytinių santykių kiekis (ar jų neturėjimas) neparodo. Absoliučiai, tai visai ne prie ko!

Kodėl žmogus, kuris pusę metų nevalgė kebabų, nė kiek nesigėdija apie tai prisipažinti, bet jeigu pusę metų nesimylėjo, tai jau iš karto „lochas, durnius, tau nestovi, tu baisi kaip mano gyvenimas“ ir panašios nesąmonės? Tai dar vienas pavyzdys, kaip dirbtinai sureikšminti poreikiai paveikia žmonių mąstymą. Ar ne laikas būtų atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprastai ir natūraliai? Tarkim, studentui 20 metų, jis niekada to nedarė, arba moteriškė jau 15 metų viena augina vaikus ir jokio partnerio neturi (ir neieško), arba koks nors 25 metų amžiaus žmogus kelis metus neranda antros pusės, tai ir sekso neturi – na ir tegul neturi! Kam žmonėms kalti į galvą kažkokį kompleksą? Tuo labiau, kai čia yra toks dalykas, kuriam nereikia nei talento, nei išskirtinių sugebėjimų, nei neeilinių gabumų – kiekvienas panorėjęs gali tai atlikti (su kuo – labai ieškant visada atsiras), netgi gyvūnai tai moka.

Gal dar pradėkime skirstyti žmones į „lochus“ ir „krūtus“ pagal tai, kiek jie suvalgo kebabų per savaitę? Daug suvalgai – super, tu „prie chebros“. Mažai valgai – reikia su gailesčiu paklausti „o kodėl taip, kaip gi čia dabar atsitiko“ arba pasijuokti „nu ir lochas/dūra!“. Kodėl su kebabais tai netinka, o su seksu tinka? Atsipalaidavęs žmogus niekad nesuks sau galvos dėl tokių nesąmonių! Jis tik pasijuoks iš tokios masinės psichozės.

Dirbtinai sureikšmintus materialinius ir seksualinius poreikius bei iš jų išplaukiantį „savo statuso pasikasymą“ galima palyginti su kokia nors (išgalvota) džiunglių gentimi, kurioje „lygis“ yra nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir vėrinius iš jų dantų kabinti sau ant kaklo. Tarkim, žmogus nenužudė nė vieno krokodilo – gal nepasisekė, o gal tiesiog per daug ir nesistengė, o gal net ir nenorėjo. Ir iš karto prasideda: tai kaip čia taip buvo? Kodėl jis toks „lievas“? Tai gal jis tinginys? Tai gal jis nenormalus? Kaip galima nenorėti nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir pasikabinti ant kaklo kuo daugiau karolių?

Ir svarbiausia – mums, esantiems už tos išgalvotos džiunglių visuomenės ribų ir sėdintiems čia prie kompiuterių, tos lenktynės atrodo absoliučiai juokingos ir kvailos – na, koks skirtumas, ar nužudei nors vieną krokodilą, ar ne? Bet tos išgalvotos džiunglių visuomenės nariams visa tai atrodo baisiai rimta ir aktualu. O dabar pagalvokite – ar su pinigais ir lytiniu santykiavimu mūsų visuomenėje yra ne tas pats?

Taigi, išsakiau jums savo nuomonę, savo gyvenimišką filosofiją. Kaip tikintis žmogus, katalikas, net neabejoju, kad krikščioniškas biblinis siūlymas gyventi tokį kaip ir „pusiau asketišką“ gyvenimą iš tikrųjų yra nekvailas ir teisingas, neišlaužtas iš piršto. Gal kažkada tuo ir netikėjau, bet kuo toliau, tuo labiau (įgaudamas vis daugiau gyvenimiškos patirties) imu įsitikinti, kad pinigų, tarpukojo ir „kietumo“ kultas, šiuo metu plačiai išsikerojęs visuomenėje – tai informacinės šiukšlės, kurios okupuoja mąstymą ir trukdo džiaugtis TIKRU, nesuvaidintu ir natūraliu gyvenimu, paprastais dalykais.

Gali būti, kad žmonės tai suprato jau prieš tūkstančius metų, ir ne veltui turtų ir malonumų vaikymąsi dalykus laikė nuodėme? Gali būti. Aišku, kiekvienas pats renkasi, kaip gyventi. Sėkmės visiems, atrandant savo gyvenimo kelią. Kokį kiekvienas iš mūsų jį pasirinksime, tokį ir turėsime.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo mintimis, nuomone, patirtimi? Laukiame Jūsų minčių žemiau: