Pasiruošimas šventėms vykdavo visą savaitę: buvo tvarkomas kiekvienas trobos kampelis, patalai sušalę į ožio ragą ant virvių laukę plevėsuodavo, o jų tyrą kvapą, aš net dabar užuodžiu.
Didžiausia kambario puošmena būdavo žaliaskarė eglutė. Eglutę puošdavome Kūčių dieną: aš, tėtis ir sesuo. Tėtis kabindavo žaisliukus, o aš su sese juo paduodavome.
Eglutę puošdavome ne tik žaisliukais, bet ir obuoliais bei saldainiais, kurių iki švenčių pabaigos jau nelikdavo. Paskutinis eglutės puošybos akcentas – uždedama viršūnė. Tai buvo žvaigždė. Mes ją vadinome Betliejaus žvaigžde, kuri Kristaus gimimo metu, rodė kelią išminčiams.
O tuo metu troba kvepėjo gaminamu maistu. Mama nuo ryto jau triūsė virtuvėje: kūreno krosnį, kepė kūčiukus, pyragus, bandeles, kvepiančias cinamonu ir gvazdikėliais.
Aš ir sesuo, kur buvusios, kur nebuvusios, sukdavomės aplink krosnį, nugvelbdamos kokį nors skanėstą. O tėtis tą dieną vienas apžiūrėdavo visus gyvulius tvarte: juos pašerdavo, net karves pats pamelždavo, kad mamai nereikėtų atsitraukti nuo maisto ruošos.
Tėtis sakydavo: „Tą šventą Kūčių naktį ne tik žmonės, bet ir gyvuliai turi būti sotūs ir prižiūrėti.“
O kokios žiemos būdavo... Vaizdai, matyti pro trobos langą, man ir dabar prisiminus užgniaužia kvapą. Tviskantis sniegas, lyg perlų vėrinys, sniego pusnys iki langų, tėvo atkasti takeliai iki namų, šulinio ir pirties.
Turėjome kaimišką dūminę pirtį, į kurią jau nuo ankstyvo ryto mes trise priveždavome rogėmis vandens ir ją iškūrendavome.
Artėjant vakarui, pabaigę visus darbus, mes eidavom į pirtį. Pirmas prausdavosi tėtis, vis pajuokaudamas, kad neturi, kas jam nugarą nutrintų ir išvanotų vanta.
O mes, visos trys moteriškės, smagiai nusiteikusios, žingsniuodavome tėvo sniege prakastu takeliu pirties link. Mama labai mėgo vanotis vanta ir mus išvanodavo iki raudonumo, kad išėjusios rengtis į pirties prieangį, kuriame pro lentų plyšius matėsi žvaigždėtas dangus, mes nejautėme jokio šalčio.
Buvo taip gera, tikra palaima. Tėvai sakydavo: „Žmogus prie Kūčių stalo turi sėsti švarus: ne tik kūnų, bet ir širdimi bei siela.“
Išsimaudžiusios, apsuktomis galvomis, iš rankšluosčio padarytais turbanais, ir apsiaustos storomis vilnonėmis skaromis, įsispyrusios į veltinius aš su sese pėdinome paskui mamą namų link.
Aplink tamsu, tik žvaigždėtas dangus, siauras takelis tarp pusnynų, girgždantis sniegas, mėnulis ir mes trise.
Namuose, kambario vidury, mūsų laukia: pasipuošusi eglutė, šienas, padėtas po stalu ir stalas, padengtas Kūčių vakarienei. Ir dabar, kai rašau šį laišką, užmerkiu akis ir jaučiu tą Kalėdų laukimo stebuklą.
Tėvų jau nėra, bet ta kalėdinė dvasia, tėvų įskiepyta meilė, Kalėdų stebuklas būti kartu su artimaisiais ir toliau lydi mane ir sesę bei mūsų šeimas.
Tik šie metai neleido mums kartu susirinkti prie Kūčių stalo, bet širdimi ir siela, mes buvome visi kartu Kalėdų stebuklo laukime.
Konkurso „Mano Kalėdų stebuklas“ nugalėtojai bus apdovanoti 200 eurų parduotuvės „Hiatus“ čekiais.
