Ten tarsi įkurtas streikuojančių mokytojų ir profsąjungos štabas. Turbūt supratę, jog streikas mokyklose neveikia valdžios taip stipriai, kaip buvo tikėtasi ir prie streiko nesijungia masiškai kitos mokyklos, buvo nutarta padidinti spaudimą valdžiai. Vargu, ar ministerijos pastato užėmimas nebuvo planuotas, kaip ir visos kitos akcijos bei mitingai. Naivu tuo tikėti. Žinoma, toks reginys pritraukia kur kas daugiau žiniasklaidos dėmesio, tai emociškai labiau paveikia žmones. Neva mokytojai streikuoja, iš nevilties užima net ministeriją.
Žinoma, vis pamirštama, jog streikuoja absoliuti mažuma, kad didžioji dauguma dirba toliau. Reformą palaiko kitos profsąjungos, reformos klaidos taisomos, vyksta susitikimai. Tačiau minėta LSDPS profsąjunga tarsi anarchistai nusprendė, kad jeigu jų norų niekas nenori įgyvendinti, tai jie iš pasitarimo neišeis apskritai. Buvo išsireikalauta susitikimo su ministre J. Petrauskiene, tačiau 2 valandas šeštadienį praktiškai buvo šnekėta apie nieką – beprasmiškas susitikimas. Profsąjunga nenori šitos ministrės ir jos komandos, tačiau J. Petrauskienę atleidus, surasti jai pamainą labai sudėtinga. Koks atleidimo motyvas? Nes nepatiko vienai profsąjungai ir A. Navickui? Negali ministras patikti visiems.
Jeigu A. Navickas ir jo profsąjunga nori sustabdyti reformą, tuomet reikia keisti ne ministrę, o visą valdžią, kas yra nerealu. Problema, kad šita profsąjunga ar specialiai, ar ne, bet nori tiesiog pakeisti visą valdžią. Todėl realiai net pasikeitus J. Petrauskienei ir atėjus kitam ministrui, jis ir vėl bus tarkuojamas kasdien tos pačios viešomis akcijomis pagarsėjusios profsąjungos. Kasdien per TV bus vėl skundžiamasi, organizuojami naujos akcijos. Bet reforma būtų tęsiama. Tai koks skirtumas, kas bus ministru tuomet? Petrauskienė ar Kazlauskienė, skirtumo jokio. Jiems nepatinka pati reforma, jie nori savo specialios reformos su savo šimtus milijonų eurų kainuosiančiais reikalavimais. Bet ne A. Navickas ir jo profsąjunga yra valdžia. Ne juos rinko Lietuvos piliečiai į valdžią. Lietuvos piliečiai yra ne tik keli šimtai mokytojų, bet Lietuvos piliečiai yra šimtai tūkstančių įvairiausių profesijų žmonės. Taip pat ir bedarbiai, ir pensininkai. Ir visi gyvena iš vieno bendro biudžeto, kurio didesnio gabalėlio nori mokytojai, bet kažkam liks mažesnis ar apskritai neliks.
Jeigu valstybė šoks pagal vienos profsąjungos įgeidžius, tai pas mus ne demokratija bus, o diktatūra. Kažkas vis aiškina apie demokratijos pergalę, kad dalis mokytojų parodė kitiems kelią į laisvę, į demokratiją. Necivilizuotas ministerijos pastato užėmimas nėra demokratija ir jeigu toks veiksmas būtų atliktas Vakarų Europoje ar JAV, matyt, tie mokytojai jau seniausiai būtų policijoje, bet mūsų valdžia gan tolerantiška, nors tokie veiksmai prieštarauja galiojantiems įstatymams, nes tai anarchija. Ir toks elgesys tiesiog mažumos norų primetimas daugumai.
Jūs nesate valdžia, kad į visus jūsų fantastinius norus būtų atsižvelgiama. Ir diskusija yra kai kalba du ir vienas kitą girdi, o ne profsąjungos monologas. Tad kokios perspektyvos? Vargu, ar esama padėtis pasikeis net ir pakeitus ministrę. Naujas ministras būtų tikras savižudis, jei užimtų tokias pareigas, manydamas, jog sugebės patenkinti visų norus, nes tai tiesiog neįmanoma. Toks darbas, kai tave kasdien atakuoja dėl pinigų, kurių tu neturi, nėra pats populiariausias pasaulyje. Bet kažkodėl šita vienintelė ir nepakartojama nepatenkinta profsąjunga visgi pamiršta svarbiausią dalyką: mokslo kokybę. Jie egoistiškai siekia tik savo darbo sąlygų pasigerinimo visų Lietuvos piliečių sąskaita, tačiau jie nekelia noro ir ryžto gerinti švietimo kokybę. Nes jiems tai neįdomu. Jie pripratę virti savo sultyse, būti toje neefektyvioje švietimo sistemoje. Jie yra dalis neveikiančios sistemos, gal net priežastis.
Ir pumpuoti šimtus milijonų eurų mokesčių mokėtojų lėšų į pusiau veikiančią sistemą – būtų mažų mažiausiai neatsakingas veiksmas. Privačiame versle visi supranta apie poreikį dirbti efektyviai, konkuruoti, siekti patenkinti klientą. Gi valstybiniame švietimo mokyklų tinkle girdimi tik mokytojų skundai, o kliento – mokinio rezultatai ir skundai lieka pamiršti. Ne nuostabu, kad Lietuvos švietimo kokybė atsilieka nuo Europos, rezultatai prastėja, kokybė krenta. Ar A. Navickui tai įdomu? Žinoma, kad ne. Ar pakėlus atlyginimus, kad ir dvigubai, staiga švietimo kokybės lygis šoks irgi dvigubai? Aišku, kad ne.
Tad apie kokius pinigus galima kalbėti, kai sistema neveikia?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.