Mano sesuo dirbo viename spektaklyje ir pakvietė mane prisijungti, atlikti pagalbinius darbus, supirkti, ko trūksta rekvizitui ir panašiai. Taip tais metais ir aš buvau pakviesta į Teatro dieną.
Kovo mėnesį vykstanti Teatro diena kiekviename mieste minima oficialia dalimi ir baliumi po jos. Per oficialią dalį buvo tikrai gražu, nusipelniusiems kūrėjams išdalino apdovanojimus, visi pasipuošę, atmosfera pakili. Po to buvo suorganizuoti autobusai į užmiesčio restoraną. Ten šventė turėjo tęstis iki vakaro – nebuvo suplanuotos jokios nakvynės, pusdienis restorane ir tiek.
Sėdome į autobusus ir jau ten prasidėjo suaugusių žmonių elgesys kaip per klasės ekskursiją. Vienos moterys apsimestinai tyliai apkalbinėjo kitas, daugelis, į akis sveikinę nugalėtojus, dabar purkštavo, kokie jie nieko verti, o „galiorka“ pradėjo laistyti apdovanojimus vos kelionei įpusėjus.
Kai atvažiavome, jokių pasisėdėjimų ir mandagių šokių neliko per pirmą valandą. Kas kur ir sėdėjo – tai nebent vieni kitiems ant kelių. Jauna režisierė iškart įsitaisė ant kelių vedusiam pjesių autoriui, o aktorės, pakviestos į užsienio režisieriaus spektaklį, vyniojosi aplink jį su gėrimais ir kuo žemiau nuleistomis palaidinėmis.
Jau nuo seniau sklido kalbos, kad vienas šeimą turintis artistas simpatizuoja kolegei. Tai viduryje vakarėlio jiedu tiesiog dingo – kalbos daugiau negu pasitvirtino. Kas liūdniausia, kad jis turėjo šeimą su tikrai miela žmona, ją pažinojau, ir dviem vaikučiais. O neilgai trukus nuo tos šventės ir mįslingo dingimo su 10 metų jaunesne kolege sužinojome apie jų skyrybas.
Kažkiek laiko šokau... Bet ten irgi reikėjo būti atsargiai. Nes norinčių paprastai pašokti per atstumą buvo mažuma. Likusi šokių aikštelė nepriminė jokių šokių, veikiau – seksą su drabužiais.
Dvi merginos, kurios visą laiką gerai sutarė, net nepasivargino niekur dingti – tiesiog prie visų, prie stalo pradėjo bučiuotis su liežuviais, glamonėtis. Nebuvo jauku būti netoliese.
Nesakau. Buvo kelios grupelės žmonių, kurie tiesiog šnekėjosi, sėdėjo, šiek tiek išgėrė. Tikrai neteigiu, kad visi pasileidę. Bet tokių grupelių buvo maždaug pusė – kita pusė leido sau viską ir dar daugiau. Taigi, tokių, kurie per balius nusirauna, tikrai ne mažuma.
Todėl suprantu abi puses – ir tuos, kurie nori eiti į balių, nes žino, kad jame tik pabendraus ir išgers, ir tuos, kurie balių bijo kaip velnio, nes žino ir kokios bletsvos ten vyksta. O kad vyksta įsitikinau savo akimis.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
