Su vyru auginame du vaikučius, esame kartu beveik 10 metų. Viskas šeimoje gerai. Pirmieji keli santuokos metai buvo banguoti, buvo problemų iš pradžių iš jo, paskui iš mano pusės. Bet laikui bėgant viskas susitvarkė. Ir dabar jau kuris laikas santykiuose man yra vienintelė problema – tai, kaip suvokiame laisvalaikį.
Visą laiką iš esmės leidžiame kartu. Ryte kartu geriame kavą, tada išsiskirstome į darbus. Vakare kartu su vaikais vakarieniaujame, paskui dviese su vyru dar susėdame prie stalo su kompiuteriais užsibaigti dienos darbų – dirbame atskirus darbus, bet kartu, prie kavos pasitariam, pasipasakojam, ką kuris daro, kas sekasi ar nesiseka. Tada einame pasivaikščioti, tada guldome vaikus ir kartu žiūrime filmą arba serialą. Kartu ir skaitome – pavyzdžiui, pasiskiriame vakarą skaitymui, ir kol vaikai žiūri filmukus, abu susėdame su knygomis.
Savaitgaliais kartu važiuojame į kaimą, ten kartu darome remonto darbus arba leidžiame laiką su vaikais. Kartais visa šeima keturiese einame į kiną ar kavinę. Retesniais kartais vaikus pasaugo seneliai, tada pasivaikščioti ar į kavinę nueiname dviese. Atostogų metu irgi važiuojame keturiese – žinau porų, kurios nė karto nėra atostogavusios drauge su vaikais, nes mėgsta keliaut su draugais, o vaikus palikt seneliams. Man tai nesuvokiama, visada važiuojame visur kartu. Turime ir draugų šeimą, su kuriais susitinkame, ir vyro draugų šeimą, su kuria kartais suvedame pažaisti vaikus. Toks mūsų laisvalaikis ir tokia mūsų kasdienybė.
Bet yra vienas dalykas, kuris mane veda į beprotystę. Mūsų požiūris į laiką atskirai – skirtingas. Į beprotystę veda kiekvienas mūsų pokalbis apie tai.
Vyras mano, kad kartais reikia praleisti laiko su savo pomėgiais ar savo kolegomis. Per metus kažką atskirai veikiame kokius 2-3 kartus. Jis nueina su pažįstamu pažaisti krepšinį arba aš nueinu su drauge į teatrą. Ir kartą per metus jis išvažiuoja į įmonės vakarėlį – sportiniai žaidimai, laužas, šokiai, nakvynė kaimo turizmo sodyboje ir pusryčiai gamtoje. Jis sako, kad šių dalykų jam puikiai pakanka kasdienybei paįvairinti ir tie nauji įspūdžiai iš esmės nekeičia niekaip gyvenimo, tik padaro jį turtingesniu.
Mane tas varo iš proto. Aš nieko prieš kartais kažką nuveikti atskirai – kaip tada, kai su drauge einu į teatrą, arba kai jis pažaidžia tą krepšinį, ar kai aš einu į bažnyčią, o jis lieka namie. Bet nakvojimas atskirai, šventės atskirai ir apskritai noras „pabūt atskirai“ man nesuvokiami.
Žinau, kad jis norėtų su palapine vienas savaitei išeiti į miškus. Žavisi laidomis apie išgyvenimą, mėgsta vienatvę, norėtų pabandyti pats išbūti gamtoje, susižvejoti vakarienę ir taip toliau. Man vos apie tai pagalvojus kyla panika. Kodėl norėti eiti vienam į išgyvenimo kelionę vietoje to, kad visiems keturiems nuvažiuoti kur nors pastovyklauti?
Neseniai kalbėjomės ta tema ir paklausiau jo, kodėl visad noriai išleidžia mane į teatrą arba ragina eiti į darbo šventę, kai tokia vyksta (vyksta jau daug metų, bet niekad neeinu). Jis atsakė: „O kodėl nepalaikyti tavęs tavo pomėgiuose? Santuoka ne kalėjimas, kaip čia būtų, jei sakyčiau „neik“? Su šeima viskas puiku, bet reikia kartais ir be šeimos pabūti, negali būt visas gyvenimas „neik, nedaryk, neleidžiu“. Kur tada gyvenimo spalvos, gyvenimo džiaugsmas? Reikia pasitikėti vienas kitu.“
Man viduriai pradėjo vartytis nuo tokio jo atsakymo. Kaip aš tai išgirdau: jam gyvenimo spalvos ir džiaugsmas bus tik einant atskirai pabūti. O aš nesuprantu, kam to reikia. Aš nesu kalėjimo prižiūrėtoja. Norėčiau, kad jis pats nenorėtų niekur nieko atskirai veikti, na, be mano pasakymo. Bet kiekvieną kartą dėl to pykstamės.
Daug skaičiau šia tema ir visur, absoliučiai visur randu atsakymą, kad taip, kaip aš, mąsto tik savininkiški žmonės, kad negalima prisirišti prie savęs partnerio grandinėmis ir taip toliau. Bet man atrodo, kodėl negalėtų mūsų abiejų būti toks požiūris? Ar blogai, kad aš noriu, jog partneriui smagiau už viską būtų su manim ir net nesinorėtų jokios veiklos atskirai? Kelios garsios poros dalinosi savo santykių receptu ir bent du kartus esu skaičiusi „viską veikiam kartu, mūsų hobiai bendri“. Man atrodo, būtent tai tvirtina santuoką.
Išsiliejau. Sakiau, kad neklausiu patarimo, bet berašydama persigalvojau. Jeigu gyvenate nuostabioje santuokoje, kurioje viską veikiate tik dviese, gal galite papasakoti savo patirtį? Arba atvirkščiai – jeigu esate santuokoje, kurioje nėra „leidžiu/neleidžiu“ ir jums puikiai sekasi. Norėtųsi žinoti daugiau tų pusių. Ačiū.
Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt
