Dažnas mūsų prieš kažką pradėdamas ieško apie tai informacijos. Dažniausias informacijos šaltinis, be abejo, yra internetas. Štai čia, po valandos naršymo skaitant įvairių pseudoekspertų patarimus ir instrukcijas, nieko apie bėgimą ankščiau negirdėjęs, entuziazmu dar prieš keliasdešimt minučių tryškęs būsimasis bėgikas gali tiesiog atsikelti nuo kompiuterio ir likti prie savo ankstesnės sporto šakos (kartais tai būna sunkusis ėjimas, pasiramstant sienomis nuo sofos prieš televizorių iki šaldytuvo).
Bėgti pradėjau prieš dvylika metų. Sportavau visą gyvenimą ir keičiantis prioritetams ankščiau mano mėgiamą sporto šaką po truputį išstūmė bėgimas. Bėgu, nes didžiausias iššūkis man yra varžytis su savimi. Bėgu, nes dvi valandos tyloje, klausantis savo žingsnių, yra tai, kur man tvarkingai sugula visos dienos mintys. Bėgu, nes jaučiu didelį norą išbandyti savo valios ribas.
Apie viską nuo pradžių. Prieš tuos dvylika metų internete, vargu, ar būtum radęs daug ir išsamios informacijos apie bėgimo techniką, treniruočių grafiką ar avalynę. Nežinau, kur mano mintys būtų pasisukusios, jei būčiau skaitęs visų tų protingų dėdžių ir tetų „bėkite tiek, valgykite tai, nevalgykite ano, avėkite tai, bet jokiu būdu ne tai“. Žmogus – keista būtybė: net ir patį natūraliausią ir paprasčiausią dalyką jis stengiasi paversti sunkiai įveikiamų teorijų mišiniu.
Anuomet man būtų buvo sunku ir sugalvoti, kas gali būti paprasčiau – tiesiog apsiauni batus ir bėgi. Taip ir padariau. Iš spintos išsitraukiau pusiau sportinius batelius, kuriuos prieš tai dvejus metus nešiojau eidamas į šokius ar į paskaitas (taip, aš dar iš tų laikų, kai avalynė būdavo skiriama sportui tik po to, kai ji nebetikdavo kasdieniam nešiojimui ), ir pradėjau bėgti.
Kasdienis bėgimas buvo (ir yra) pats geriausias savęs pažinimo būdas. Kaip statyti koją, kiek kartų per savaitę bėgti, kokiu greičiu bėgti. Visa tai aš išsiaiškinau klausydamas savęs, kasdien bėgdamas vis didesnius atstumus. Po dviejų mėnesių nubėgau pirmąjį maratoną, jį įveikiau greičiau nei per keturias valandas, nors prieš tai ilgiausias atstumas, kurį buvau įveikęs, buvo keturiolika kilometrų. Tą maratoną įveikiau su tais pačiais senais, bėgimui (ir jokiam kitam sportui) neskirtais bateliais. Šiandien, pamatę mane tokį prie maratono finišo linijos, tie bėgimo pseudoekspertai mane palaikytų mažų mažiausiai idiotu ir užverstų krūvomis patarimų, ką darau ne taip. Greičiausiai net patartų daugiau niekada nebėgti.
Iki šiandien esu nubėgęs septynis maratonus, bemaž dvidešimt pusmaratonių bei dar begalę kitų atstumų. Per tuos dvylika metų atradau savo bėgimo stilių. Valgau kaip ir visada valgiau – ką noriu ir kada noriu. Kai suplyšta bėgimo bateliai, nusiperku naujus (ieškau kuo pigesnių ir parduotuvėje užtrunku ne ilgiau nei penkiolika minučių, nes esu įsitikinęs, kad viskas, ko tau reikia bėgant, yra tavo kojos ir tavo valia), dar turiu laikrodį, kuris man parodo, kiek ir per kiek aš nubėgau. Visa kita liko taip pat. Viskas, ko man reikia, tai ta nepaprastai šilta vienatvė bėgant ir galimybė bent kelioms minutėms prisiliesti prie savo galimybių ribos, kai jausmą „ne, daugiau negaliu“ pakeičia palaimingas jausmas „o taip, brolau, tu gali, varyk“.
Maratoną nubėgu greičiau nei per tris su puse valandos, pusmaratonį – greičiau nei per pusantros valandos. Ne, tikrai nesigiriu, nes kai palygini, šie rezultatai yra visiškai vidutiniai. Tačiau kai paskutinį savaitgalį Trakų pusmaratonyje ar prieš kelias savaites Kaune finišavau berods pirmajame dvidešimtuke, už nugaros palikdamas daugiau nei 500 kitų bėgikų, tarp kurių ir tie, kurie nuolat visiems patarinėja ir laiko save bėgimo guru, aš tik dar kartą supratau – jei viduje pajusi norą bėgti, būk kurčias, būk aklas – tiesiog bėk. Toks mano patarimas kiekvienam, kuris manęs klausia ką ir kaip. Bėk, žmogau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite patarti ar pasidalinti savo patirtimi? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: