Su šeima ne tik visada svajojome apie namą, bet ir ramų, mielą kaimelio gyvenimą. Gaila, kad, ko gero, teks rinktis miesto tęsinį – tai yra nuosavų namų kvartalą. O aš vaikystėje svajojau įsikurti ne puošnioje pilyje, o jaukiame, autentiškumu alsuojančiame medinuke, su drožinėtomis langinėmis ir ilga, sena istorija... Mano senelis įskiepijo meilę tikram daiktui, ne kopijai ar falsifikatui, tad įsivaizduodavau, kaip galiausiai su šeima įsikursiu būtent senoje, mieloje trobelėje...
Deja, panašu, mano svajonei nelemta išsipildyti. Su vyru ėmėme keliauti po Lietuvą, žvalgytis po kaimus... Parduodamų grytelių yra, bet kokia aplinka? Kad nėra parduotuvės, ne bėda, turim automobilius, bet... kaimynai.
Kol kiti ilsisi Turkijoj ar Egipte, mes apvažiavom savo Lietuvą. Ir galime pasakyti, kad situacija tragiška – kaimiečiai prasigėrę, pamėlę, į žmones nebepanašūs. Vaikai kaip laukinukai laksto po kelią, niekam nerūpi, senis girtas nuvirtęs pavėsy, tėvų nematyti. Kiemuose – šiukšlynai, senų automobilių dalys, sulūžę padargai, kibirai, skudurai... Padoriems žmonėms gėda būtų, mano močiutės 98 metų kiemas kaip išblizgintas, o čia 40-60 metų lodoriai negali apsikuopt!
Baisu, kas iš šviesuomenės liko. Juk kažkada tiek gražių žodžių apie kaimą pasakyta, auksiniai žmonės su auksinėmis rankom gyveno, o kas dabar? Degtinė, degtinė, degtinė. Sėdi seniai ir spiritą varo, vietoj to, kad šaukštus drožtų, su anūkais žaistų. Aišku, daug metų praėjo nuo tada, kai kaime šviesu buvo, bet vis dėlto...
Kaip norėčiau, kad Lietuvos kaimas atgimtų. Kad tose žilą senovę menančiose autentiškose aukštaičių pirkiose, žemaičių trobose, suvalkiečių stubose vėl aidėtų juokas, šeimyninis klegesys, virtų smagus ir ramus gyvenimas, žmonės būtų darbštūs ir laimingi...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.