Ekonominė situacija pasaulyje tragiška – milijonai neteko darbo, dar daugiau žmonių turi gyventi iš sumažintos algos ar santaupų. Žiniasklaidoje kiaurą parą kalbama apie mirtis, užsikrėtimus bei ekonomines karantino pasekmes – gyvenimas atrodo nenuspėjamas ir nevaldomas. Niekas iš tikrųjų nežino ne tik kas bus, bet ir kaip yra dabar.

Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. „Gera“ yra subjektyvus terminas, o šiuo nelengvu metu nelengva jį suvokti, tačiau COVID-19 bei karantinas su savimi atsinešė ne tik chaosą, baimę ir neapibrėžtumą, bet ir pokyčius, kurie Lietuvą gali padaryti geresne šalimi.

Viskas – gerokai moderniau

Svarbiausia sritis pandemijos metu – sveikatos apsauga. Ši krizė kol kas sprendžiama ne tiek ekonomistų, kiek medikų. Nepaisant kasdienio pavojaus užsikrėsti, gydytojai ir visas medicinos personalas nesiliauja gelbėti gyvybes. Už jų kilnius poelgius, jie pagaliau sulaukė tinkamo visuomenės ir net politikų pripažinimo. Pats materialiausias (tikiuosi, ne vienintelis) šios, naujai atrastos pagarbos, pasireiškimas – padidintos algos, tai, ko jie jau seniai nusipelnė.

Kitas labai svarbus pokytis sveikatos apsaugoje, ženkliai paspartintas viruso – elektroniniai receptai, siuntimai konsultuotis, elektroninių pažymų išdavimas ir t.t. E-medicina leidžia gydytojui neapsikrauti vien „buitine rutina“, skirti daugiau laiko svarbesnėms problemoms spręsti.

Elektroniniai receptai Lietuvoje egzistuoja jau keletą metų, tačiau šios sistemos efektyvus pritaikymas buvo per daug lėtas ir jeigu ne staiga atsiradę apribojimai, jos taikymas praktikoje būtų užtrukęs dar daugelį metų.

Kita sritis, kuri iš karantino gavo naudos – švietimas. Pamokų perkėlimas į virtualią erdvę privertė visą švietimo sistemą modernizuotis ir taip pagaliau atrasti XXI amžių. Švietimo ministerija galiausiai rado reikiamas lėšas nupirkti priemonėms, mokytojai išmoko naudotis naujausiomis technologijomis: video pamokomis bei mokymui skirtomis programomis, o mokiniai – net ir patys mažiausi pradėjo ne tik bukai atlikinėti užduotis ir stumti laiką pamokų metu, bet iš tikrųjų studijuoti. Iki suomiškos mokyklos modelio mums trūko pasirodo tik karantino.

Visiška socialinė naujovė mokymosi procese yra nauji informacijos perteikimo ir įsisavinimo metodai. Kadangi pamokų trukmė nebėra susieta su skambučiu, medžiaga yra pateikiama efektyviau, nes nebelieka poreikio tiesiog užpildyti tą nelemtą 45 minučių laiko tarpą. Dabar mokytojas turi išdėstyti medžiagą, atsakyti į iškilusius klausimus, o ne priversti mokinį mokytis ar tramdyti neklaužadas.

Tai distiliuoja mokytojo darbą, leidžia pagerinti mokymo metodų kokybę, suteikia galimybę labiau įsigilinti į kursą ir atsakyti į besidominčių klausimus, vietoj laiko gaišimo klasės valdymui ir galvojimui, kuo galima užpildyti tris ketvirčius valandos. Mokiniui tai taip pat naudinga – verčia kiekvieną prisiimti atsakomybę už savo paties mokymosi procesą, ne vien rezultatą, ieškoti efektyviausių sau mokymosi metodų ir svarbiausia – tai motyvuoja pačiam spręsti iškilusias problemas. Karantino metu mokiniai perėjo nuo sistemos, kurioje mokytojas turi išmokyti, į sistemą, kurioje mokinys turi išmokti.

Pokyčiai reikalauja aukų

Trečioji sritis, kuri gal dar netapo, bet tikrai taps didžiausia pandemijos auka – ekonomika. Svarbiausia yra tai, jog įvyko jau 1,5 metų laukta recesija. Ekonomikos vystymasis yra ciklinis procesas ir sveikam jo funkcionavimui reikalingi ir augimas, ir kritimas, todėl ekonominės recesijos buvo laukta ir jos pasirodymas yra geras dalykas, nes tai reiškia, jog ekonomika sveika.

Taip, nebus lengva, taip, kažkas žlugs, „taip taip taip“, – sakome mes, tačiau kiekvienas pokytis reikalauja aukų. Tai normalu ir netgi būtina, kad atsispyrę nuo dugno, pasimokę iš klaidų galėtume (žinoma, ne visi) pasiekti dar didesnių aukštumų. Tik po tokių sukrėtimų galime parodyti, kuo esame geresni, greitesni ir pranašesni už kitus. Tai liečia ir žmones, ir verslus, ir valstybes, ir netgi ekonomines santvarkas.

Pandemija privertė Europą suprasti, kaip mes esame priklausomi nuo Kinijos. Paskelbus karantiną ten ir uždarius jų gamyklas, rimtą smūgį patyrėme čia, Europoje. Visos šalys, o ypač Lietuva, turi šios pamokos nepamiršti ir stengtis lokalizuoti pramonę, kuri šiuo metu yra įsitvirtinusi Kinijoje. Mes turime galimybę ne šiaip išlipti iš krizės, o pasinaudoję susidariusia situacija sukurti pasiūlą didžiam Europos poreikiui. Lietuva gali iš balos išlipti ne tik sausa, bet ir su privalumais.

Stambaus masto ekonominiai iššūkiai visada reikalauja sprendimų iš valdžios institucijų. Šiuo atveju rinkėjai turėjo originalią galimybę pamatyti kaip su sunkumais tvarkosi valdančioji – Valstiečių partija. Problemų sprendimų metodų efektyvumą, greitį bei savalaikiškumą įvertinti palieku kiekvienam iš mūsų, tačiau visi sutiksime, jog tik susidūrus su krize pasimato tikrieji politikų veidai ir šalies pasirengimas tokioms situacijoms, o tai ypač naudinga artėjant rinkimams.

Lietuva nėra taikos metu patyrusi kitos tokios krizės kaip ši, ne tik ekonominės, bet ir socialinės – tai tikrai beprecedentė situacija. Labai svarbus dalykas, kurio privalome nepamiršti pandemijai pasibaigus – savivaldos savarankiškumas ir efektyvumas.

Pamatėme, jog vietiniai lyderiai (nors ir ne visi) gali reaguoti greičiau ir problemas spręsti tikslingiau nei centrinė valdžia – Vyriausybė bei Seimas. Pasidarė dar aiškiau, kad ateityje turėtume suteikti daugiau suvereniteto lokalios valdžios institucijoms, kuri leistų mažinti biurokratiją, priimant sprendimus, ir efektyviau reprezentuoti Lietuvos piliečius.

Privalumas ar trūkumas – priklauso nuo šeimos

Galiausiai tai, kas svarbiausia mums, eiliniams Lietuvos piliečiams, – tai mūsų artimiausios aplinkos pokyčiai. Karantinas, nors ir tapo bedarbystės ir išaugusių buitinių konfliktų šeimoje katalizatoriumi, tačiau į žmonių gyvenimus taip pat įnešė ir daug šviesių spalvų.

Atsiradus daugiau laisvo laiko, žmonės ėmė labiau rūpintis savimi – sveikiau maitintis, sportuoti, daugiau laiko skyrė dvasiniam tobulėjimui, bendravimui šeimoje. Gatvėse galime pamatyti daugiau bėgiojančių ar dviračiais važinėjančių žmonių, nei kada nors anksčiau. Kai izoliuoji žmones nuo jų įprastos rutinos, jie susikuria naują, galbūt geriau pragalvotą bei pagrįstą.

Dauguma iš mūsų turėjo puikią progą daugiau laiko praleisti su šeima (pliusas tai ar minusas – priklauso nuo šeimos). Šis laikas leido sustiprinti vidinius ryšius ir iš šalies įvertinti kitų socialinių ryšių svarbą gyvenime. Gyvenimas sulėtėjo, atsirado laiko ne tik bėgimui, lėkimui, siekimui kažko, bet ir analizei, kodėl tai darau, kam man to reikia ir pan.

Kitas labai svarbus dalykas, ypač jaučiamas pramoniniuose rajonuose – taršos sumažėjimas. Uždarytos gamyklos, sumažėję transporto srautai, neskraido lėktuvai, tuščios net rūkymo erdvės. Šį efektą ypač pajuto šalys ir miestai, kuriuose plačiai išplėtota pramonė, dažnos problemos dėl oro ir vandens užterštumo.

COVID-19 yra tragedija ir pasauliui, ir Lietuvai, tačiau šią mintį girdime taip dažnai, kad pamirštame, jog kiekviena nelaimė turi ir pozityvių aspektų. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema padarė greitą technologinę ir socialinę pažangą. Švietimo sistemos situacija skatina tiek mokytojus, tiek mokinius atrasti naujus mokymosi metodus, tapti visapusiškesniais ir labiau savarankiškais.

Ekonominė situacija Lietuvoje leido iš naujos perspektyvos pažvelgti į mūsų lyderius, įvertinti jų prioritetus bei kompetenciją. Verslai, praėję šį testą (natūralios atrankos būdu) tik sustiprės. Mes – šalies gyventojai, pastarąsias kelias savaites gyvenome sustojusiame pasaulyje. Tai buvo laikas tobulinti save, savo socialinius ryšius ir aplinką, kurioje gyvename. Atrodo, jog net ir šioje statinėje deguto yra šaukštas medaus.