Svetimavimas – neišsemiama tema, kuria galima diskutuoti iki paryčių, bet kiekviena istorija turi savų niuansų. Niekada neteisinau ir neteisinsiu moterų, kurios piktavališkai vaikosi vedusius vyrus, griauna šeimas ir daužo širdis. Bet palaukim – o kaipgi vyras? Kodėl šioje situacijoje jis tampa auka? Kaip kitaip galima tai traktuoti?
Pavyzdžiui, mano istorija prasidėjo labai paprastai – nuo veriančio jo žvilgsnio ir šypsenos. Aš žvilgtelėjau atgal, greitai akimis perbėgau per abi rankas (visada taip darau, iš anksto patikrinu), deja, tai, ką žmogus nori nuslėpti, nelabai patikrinsi. Žiedo nėra – valio! (mano nelaimei).
Aišku, po to sekė flirtas, vienas kito pažinimas, seksas ir t.t. O jau komplimentų kiek girdėjau... Tikrai pagalvojau, kad aš – deivė, nužengusi iš dangaus. Žinoma, viskas sprogo, kai sužinojau tiesą.
Pikčiausia, kad žmogus neturėjo dvasios stiprybės prisipažinti dar pradžioje ir žaisti atviromis kortomis. Nuo minties, kad jo namie laukia žmona su dviem vaikais, pykina iki dabar. O kur dar sielos skausmas ir dar kartą sugriuvęs pasitikėjimas vyrais, apskritai žmonėmis. Ir žinoma, tai dar ne viskas – telefonas iki dabar netyla nuo jo skambučių, nors aiškiai buvo pasakyta – viskas baigta, pamiršk.
Leiskit paklausti jūsų, brangūs vyrai, ko, po velnių, Jums reikia? Ko neužtenka? Kada dingo pagarba tai moteriai, kurią prisiekėt mylėti prie altoriaus ir prieš Dievą? Kur galiausiai Jūsų tas vadinamas vyriškumas, kad neužtenka parako, žiūrint moteriai į akis, pasakyti, ko iš jos norite, ir leisti jai priimti sprendimą už savo veiksmus?
Kaip ne gėda po nuostabių žodžių, kuriuos sakei kitai, grįžti namo ir ištarti žmonai: „aš tave myliu“? Galiausiai, kur dingo pagarba sau pačiam? Juk tu – tėvas, vyras, sutuoktinis. Nesuprantu, arba aš išsikrausčiau iš proto, galvodama, kad tai yra baisu, arba pasaulis išprotėjo. Mieliau jau būsiu viena nei kažkam antras variantas arba kvailinama moteris, kurios pasaulis anksčiau ar vėliau taip suduš, kad ir stiklo atplaišų nebebus įmanoma rasti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mano sesuo turi kelis meilužius, kurie turi šeimą, vaikų... Ir ji, tai žinodama, vis tiek su jais susitikinėja, nors ne kartą jos klausiau, kaip ji jaučiasi, ardydama šeimas. Tada iš karto atrėžia, kad ji nieko blogo nedaro ir ji neardo šeimų, esą jei tie vyrukai nenorėtų, nesusitiktų su ja“, – yra pasakojusi DELFI skaitytoja. Tai – tik viena skaudi istorija, kai vyras ar moteris nepaisė santuokos pasižadėjimų. Vis dėlto, teisti paprasčiausia. Ne kartą DELFI rašė ir apie tai, kai meilužėmis moterys tapo to nė nežinodamos.
Viena DELFI skaitytoja yra rašiusi apie tai, kai tik po daugiau nei metų sužinojo, kad jos mylimasi turu šeimą.
„Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką“, – pasakojo ji.
Prašome Jūsų pasidalyti mintimis šia skaudžia, bet amžina tema – ar tikrai kaltas tik žmogus, atsiradęs tuomet, kai kitas jau buvo sukūręs santykius? O gal būna istorijų, kai meilužė ar meilužis parodo, kad santykiai buvę tik saviapgaulė? Padiskutuokime – ar reikia kaltinti meilužę ar meilužį, kai santuokos įžadus davę vyras ir žmona? Gal taip – paprasčiausia, bet ne teisingiausia?
Įdomiausios istorijos ar nuomonės autorių apdovanosime – jam atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Konkurse galite dalyvauti čia arba rašydami el.p. pilieciai@delfi.lt.