Štai mano mintys, kurias paviešinau savo socialinio tinklalapio Facebook paskyroje.
Švietimo sistema, kuri palieka paraštėse mūsų vaikus.
Tarpinių vaikų žinių patikrinimų skandalas purto Lietuvą. Švietimo ministras pats sprendžia užduotis, nustemba kokios jos keistos, tada bėga aiškintis, atsiprašinėja ir jau tuoj tuoj suburs dar vieną eilinę komisiją, kuri arba nustatys kas kaltas, arba ne.
O bet tačiau. Tikroji problema ne tarpiniuose ar galutiniuose patikrinimuose, o tame, kad pati švietimo sistema ir jos programos kuriamos ne vaikams, o institucijoms. Krepšelių sistema ir švietimo konvejeris, kuris kažkodėl tai mąsto, kad visi esame lygūs savo gebėjimais ir galimybėmis, vaikus paverčia piniginiais vienetais, kurių buvimas reikalingas tik tam, kad institucija gautų tą nelemtą krepšelį.
Ir tarsi tragikomiška vyšnia ant torto, viską vainikuoja įtraukusis ugdymas, kuris sako, kad žiūrėkite, mes visi lygūs, todėl visi iki vieno eikim į šitą švietimo konvejerį, nes TAIP TEISINGA.
O aš, kaip negalią turinčio vaiko mama, tada klausiu: kas toje jūsų sistemoje yra TEISINGA? Kad mano vaikas bus verčiamas mokytis apie tangentus, kurių jam gyvenime nereikės, tik tam, kad gautų už tai prastus pažymius? O gal teisinga tai, kad aplinkos sensorikai jautrus vaikas bus „įmestas“ išgyvenimui į 26 ar daugiau mokinių klasę tik tam, kad prisitaikytų prie visuomenės poreikių, t.y. integruotųsi? Aišku, šuo ir kariamas pripranta, bet pasakykite man, mielieji, kodėl aš turėčiau leisti švietimo sistemai karti savo vaiką?
Ir tik pabandykime įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti kita švietimo realybė paralelinėje visatoje. Įsivaizduokime švietimo sistemą, orientuotą į vaiką. Čia nėra jokių krepšelių, jokių standartizuotų visų dalykų privalomų programų. Vaikas nuo mažens ugdomas lavinant jo stipriausias puses. Beždžionė mokoma karstytis po medžius, žuvytė mokoma plaukioti, tigras – medžioti. Tokioje sistemoje užauga savimi pasitikintys vaikai – talentai. Matematikai, fizikai, literatai, muzikai, dailininkai. Kiekvienas žmogus, baigęs mokyklą, yra savimi pasitikintis, žinantis savo gyvenimo kryptį. Žuvytė puikiai plaukioja, beždžionė puikiai laipioja. Ir tokia visuomenė sukuria tikrąją gerovės valstybę.
Video Marijus, 5 metai, sunkus autizmas. Nors kalba tik pavieniais žodžiais, tačiau turi tobulą klausą, pažįsta natas, dainuoja ir geba pianinu atkartoti išgirstą melodiją. Marijaus ugdymosi poreikius idealiausiai atlieptų nedidelė, iki 10 vaikų klasė, kurioje jis būtų mokomas pagrindinių gyvenimui reikalingų dalykų, paraleliai tobulinant jo turimą muzikinį talentą. Taip ir būtų toje mano paralelinėje švietimo sistemoje. O realybėje – tai būsima žuvytė, kuriai sistema lieps daug metų lipti į medį tam, kad per tarpinį patikrinimą galėtų pasakyti, „nu žinot, sorry, nepavyko“.
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt