Visą gyvenimą žinojau, kad noriu būti mokytoja. Šiame darbe aš matau didžiulę prasmę, man gera dalintis žiniomis, dirbti su vaikais. Niekada nesvarsčiau apie atlyginimą, prestižą ar panašiai. Buvau idealistė...
Mokslus baigiau 85-aisiais, ir iškart gavau darbą provincijos mokyklėlėje, kurioje dirbau didžiąją dalį savo gyvenimo. Užauginau kelias kartas puikių mokinių, kartu besimokydama iš jų. Su kai kuriais mokiniais iki šiol palaikau ryšį, jie mane pasveikina su Mokytojų diena. Atrodo, kad išties turiu ne vieną vaiką, o kelias dešimtis! Ir tai mane visą laiką stūmė į priekį.
Neuždirbau ten aukso kalnų. Iš tiesų, atlyginimas nesiekdavo net to 1000 eurų, apie kurį dabar svajoja visi vos baigę mokyklas. Bet kažkokiu būdu išsisukdavau, o kartais net nupirkdavau maisto negalintiems sau to leisti vaikams. Juk neversi vaikų visą dieną kentėti pamokose tuščiais pilvais!
Ir, žinote, norėčiau, kad mažas atlyginimas būtų buvusi vienintelė problema toje mokykloje. Jei taip būtų, greičiausiai iki šiol būčiau dirbusi savo taip mylėtą darbą. Bet problemų šioje sistemoje daugiau, nei kalbama.
Viena iš jų – mokinių tėvai (žinoma, ne visi). Pasitaiko tokių probleminių vaikų, kurie skriaudžia kitus, nenori mokytis, net tyčiojasi iš mokytojų. Aš šventai tikiu, kad visa tai ateina iš šeimos ir tokio elgesio šaknų reikia ieškoti ten. Tačiau tėvai visai nebūna patenkinti tokiomis paieškomis. Jiems būna bloga mokykla, blogi mokytojai, o pasakius pastabą, atrodo, gerklę perkąsti gali.
Vienos tokios šeimos galva – įtakingas provincijos verslininkas. Po vieno tėvų susirinkimo jis buvo taip įsižeidęs ir supykęs ant vienos mokytojos, kad vėliau ėmė jai kenkti socialiniame gyvenime už mokyklos ribų. Nors mokytoja tik pasakė, kad jo sūnus keikia mokytojus, užgaulioja mergaites.
Ir toks atvejis – tik vienas iš pavyzdžių.
Kita didžiulė problema – mobingas. Ir tai vyksta ne tik mano mokyklėlėje, bet ir kitose. Tai buvo priežastis, iš tiesų išvariusi mane iš mokyklos. Kolegų patyčios dėl absoliučiai visko – rūbų, pasakytų frazių, net pasirenkamų patiekalų valgykloje – skaudžiai kapojo kiekvieną dieną. Iš pavaduotojos vis sulaukdavau pastabų dėl savo darbo, dėl nekorektiško bendravimo su mokiniais, nors mokiniai niekada nėra niekuo pasiskundę. Jie patys išlydėdami sakė, kad buvau viena mylimiausių mokytojų. Nuolat gaudavau papildomų užduočių darbe, už kurias niekas nemokėjo, tačiau už atliktus darbus visą laiką sulaukdavau kritikos.
Skaudžiausia buvo, kai kelios susimokiusios mokytojos, tarp kurių buvo ir direktoriaus žmona, ėmė engti mano sūnų. Berniukas visada mokėsi gerai, buvo stropus, tačiau ta grupelė mokytojų ėmė jį „sukirtinėti“ per kiekvieną atsiskaitymą, kartais net pareikšdavo - „padėkok savo mamai“. O už ką? Už tai, kad egzistuoju? Už tai, kad nuoširdžiai myliu savo darbą ir jam atiduodu 100 proc. savęs? Niekada niekam nieko blogo nepadariau. Joms tiesiog reikėjo žmogaus, ant kurio galėtų išlieti savo frustraciją dėl nelaimingų gyvenimų, mažų atlyginimų ar dar bala žino ko.
Gailiuosi, kad neišėjau anksčiau ir sūnui reikėjo tai kentėti. Laimei, 9 klasėje jį išleidau į kitą mokyklą, kur jis pasižymėjo puikiais pasiekimais. Tačiau labai gaila to, ką teko jam iškentėti.
Ir mano atvejis ne vienintelis. Kokių istorijų išgirstumėte iš kitų mokytojų, su kuriomis man teko bendrauti iš kitų rajonų mokyklų! Skaudu, kai mokytojai ir jų vadovai „ėda“ vieni kitus – o juk turėtų būti vienas, bendras tikslas – užauginti ir į pasaulį išleisti dar vieną puikią kartą, kuri mus stebins savo pasiekimais. Tačiau dabar jau suprantu, tai – tik graži utopija.
Ačiū, kad dalinatės savo mintimis! O kokia jūsų nuomonė apie situaciją mokyklose? Galbūt pats esate su tuo susidūręs? Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
