aA
Prašau pasidalinti mano mintimis. Visuomenė, Lietuvos Bažnyčia, politikai ir visuomenininkai galbūt pagaliau išdrįs atvirai kalbėti šia tema, perfrazuojant jos ekscelencijos žodžius, nustos krūpčioti.
Asociatyvioji nuotr.
Asociatyvioji nuotr.
© Shutterstock

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad didžiajai visuomenės daliai kritika skiriama Krikščionybei vis dar yra absoliuti tabu tema bei homoseksualūs asmenys vis dar yra didesnis blogis už ištvirkaujančius kunigus ir Dievo žodžio skleidėjus, mintimis pasidalinsiu anonimiškai. Ką gali žinoti – galbūt tai padės ir bendraminčiams lengviau pažinti save.

Turbūt nėra lietuvio (išskyrus absoliučią daugumą lietuvių), kuris nebūtų bent sykį perskaitęs Konstitucijos. Bet, būdamas atlapaširdis, pacituosiu 26 straipsnį. Jame teigiama, kad: „Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.“

Šiame straipsnyje taip pat yra teigiama, jog: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Analogiškos deklaracijos ar įstatymai yra įtvirtinti tiek Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių centro tarptautinių standartų dėl teisės į religiją ir tikėjimą deklaracijoje, tiek Europos Sąjungos fundamentalių žmogaus teisių chartijoje. Vis dėl to, nors teorijoje tai skamba taip saldžiai, praktiškai tai taip rūgtų. Paaiškinsiu jums, kodėl.

Nerašyta taisyklė arba, kaip dalis interneto herojų pasakytų, tradicijos, kad kiekvienas iki 2 metų Lietuvos pilietis „privalo“ būti pakrikštytas Lietuvos Bažnyčioje; kad kiekvienas 8–10 metų Lietuvos pilietis „privalo“ priimti pirmąją komuniją; kad kiekvienas 14–16 metų Lietuvos pilietis „privalo“ priimti ir sutvirtinimo sakramentą. Pabrėžiu žodį PRIVALO ir būtinai užsegu kabutes, nes tai yra paradoksalus paradoksas, sviestuotas sviestas ir saldus saldumas.

Nors praktikoje įstatymo, kuris Lietuvos pilietį priverčia eiti Lietuvos Bažnyčios keliu nėra, tačiau neretai stumiami tėvų, o vėliau spaudžiami visuomenės, vaikai yra priversti eiti jiems parinktu keliu. Šioje vietoje tarsi išnyksta riba tarp Konstitucijos normų (nepaisant to, kad dievobaimingi piliečiai pirmiausiai pirštu beda į tą pačią Konstituciją, kai yra svarstomi liberalizacijos procesai), tarptautinių deklaracijų.

Tarsi laisvė į tikėjimą yra garantuojama, viskas legalu, teisėta, tačiau yra daromas psichologinis spaudimas pasirinkti „teisingą“ kelią, neatsižvelgiant į tai, kad tai, kas yra „teisinga“ – kiekvienam individui yra subjektyvi interpretacija. Akcentuoju žodį INDIVIDAS, tai, žinoma, nėra taikoma avims. Tad, kaip yra iš tiesų?

Trumpai apie mane. Buvau pakrikštytas dar tokio amžiaus, kai savo jėgomis man buvo praktiškai neįmanoma nulaikyti galvos. Vėliau, būdamas devynerių, tėvų buvau priverstas prisijungti prie bažnytinių pamokų ir priimti pirmąją komuniją.

Galiausiai, keturiolikos metų tėvai bandė mane „pastūmėti“ (tiksliau, vertė) priimti ir sutvirtinimo sakramentą, tačiau tąkart jau pasakiau griežtą NE. Kodėl? Nes nei krikšto, nei pirmosios komunijos, nei sutvirtinimo sakramento priėmimo metu manęs nebuvo klausiama, kuo aš tikiu, ar aš to noriu. Ne, tai buvo tarsi pareiga, kurią aš privalau, turiu padaryti. Kodėl?

Niekas man nepaaiškino. Taigi, atsisakęs priimti sutvirtinimo sakramentą, žinoma, aš įžeidžiau tėvus (nes tai tėvai turėjo įsižeisti, kad aš nepaklusau diktatui ir gyvenimui, kurį man piešė kiti, kad ir tėvai). Tačiau pasaulis nesugriuvo, aš augau ir užaugau. Užaugau, tiesa, netikintis, kaip čia gražiau išsireiškus, netikintis išgalvotomis istorijomis.

Aš pripažįstu, kad dalis Krikščionybės idėjų yra sektinos (nevogti, nežudyti ir pan.), bet taip pat ir dalis Islamo ar Budizmo idėjų yra sektinos. Kodėl tuomet aš netekau tikėjimo? Nes šis tikėjimas yra ne tik gėlytės ir laukų pieva, tai kartu yra iš žmonių masės valdymo įrankis: nuleisk galvą, paklusk, nepriešgyniauk ir pan.

Tikėjimas, kuris tariamai turėtų išlaisvinti žmogiškąją aukštesnę prigimtį, mano supratimu, tėra vergo dalia ir pančiai žmogaus galvoje ir ant žmogaus kūno. Daliai visuomenės tai visada tiks ir patiks, nes daliai visuomenės visada bus sunku galvoti savarankiškai, prisiimti atsakomybę už klaidas ir nesėkmes sau, o ne kaltinti mistines galias ar sakyti, kad visai tai „didžiojo Dievo plano dalis“. Tačiau mano esmių esmė yra net ne tame.

Veikiau, aš keliu klausimą: ar tikrai Lietuvoje yra užtikrinama laisvė į tikėjimą? Mano atveju, žinau, kad ne. Kada supratau, jog mano sąmonė ir pasąmonė galutinai atmetė Dievo egzistenciją kaip siurrealybę, kreipiausi į vyskupą su prašymu atlikti man apostazę (Visiškas, savanoriškas ir sąmoningas tikybos išsižadėjimas).

Jeigu dar neteko girdėti šio apibrėžimo, apostazė – tai tariamai procedūra/proceso eiga, kuria iš esmės žmogus oficialiai nutraukia ryšius su bažnyčia. Vyskupas nesutiko, kad man būtų patvirtinta apostazė ir nurodė, kad realaus pasitraukimo iš Dievo namų nėra, t. y. sykį suviliotas – lieki jų nuosavybe amžiams.

Ir šioje vietoje man vėl kyla klausimas. Palaukit, mes ir vėl nepaisome Konstitucijos normų, tarptautinių įsipareigojimų dėl laisvės į tikėjimą? Tėvai nusprendė, visuomenė „spaudė“, todėl tai įrašyta krauju ir per amžius?

Šiuo laišku noriu atkreipti dėmesį į mano beviltišką situaciją bandant atsikratyti dar pirmais gyvenimo metais užkrautų pančių. Iš viso to aš tikiuosi, bent minimalaus dalyko.

Suprantu, kad pasaulietiškas mokymas iki 16–18 metų (vėliau jau asmuo pats gali nuspręsti, jeigu nori prisijungti prie Bažnyčios ir būti pakrikštytu, iškomunintu ar sutvirtintu) dievobaimingai visuomenės daliai ir Vatikanui skamba kaip apokalipsė.

Net neabejoju, jog atsiradus tokiam įstatymui Seimo salėje – Vatikano tinklas dėtų nežmoniškas pastangas užkirsti galutinei valstybės ir religijos separacijai.

Ieškokime kompromisų? Kompromisas paprastas – įstatymų leidėjai, sukurkite sąlygas, kurios atsiskirti nuo Bažnyčios oficialiai piliečiams leistų be didžiulio biurokratinio kelio ir vyskupų taikomo amoralaus spaudimo.

Per daug prašau? T. y. prašyti leisti pasirinkti tikėjimą, kaip tą numato Konstitucijos 26 straipsnis, yra per daug? Tokiu atveju, galbūt tiesiog išmeskime Konstituciją ir vadovaukimės Senuoju Testamentu. Kaip Irane Šariatas, taip Lietuvoje Testamentas – ir šviesa mus telydi!

Vis dėl to, jeigu rimtai, nuoširdžiai tikiuosi paprasčiausios diskusijos, problemos pamatymo ir klausimo įgarsinimo. Ilguoju laikotarpiu, viliuosi, kad Lietuvoje tikėjimas kada nors taps viena iš žmogaus laisvių, nes – „tikiu tuo, kuo tikiu, o ne tai, kuo nori, kad tikėčiau kiti“.

Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(292 žmonės įvertino)
3.3425

Vaizdas kavinėje pribloškė: tokioje situacijoje esame buvęs kiekvienas (6)

Noriu savo pastebėjimu atkreipti visų dėmesį. Su tokia situacija susiduria VISI.

Vilnietis klausia: kokiu taku norėtumėte eiti?

Jei Vilnius nusprendė būti progresyvus miestas ir, kaip kiti vakarietiški miestai nusprendė...

Skaitytojas apie didžiųjų miestų egles: primena vištų peštynes (2)

Tema ir lenktynės dėl kalėdinių eglučių įžiebimo didžiuosiuose miestuose primena vištų...

Po žinomos moters skandalo prabilo apie narkotikus: neįsivaizduojate, kokia tai gėda (15)

Neseniai nuskambėjo skandalas, kai žinoma moteris pateko į policijos akiratį dėl galimai...

Ieškant Kalėdinių dovanų vaikams moterį ištiko šokas: tokių kainų dar nemačiau (7)

Noriu pasidalinti savo įžvalgomis, kurios labai aktualios artėjant didžiausioms metų šventėms.

Top naujienos

Verslas PliusAistė Žebrauskienė; „Mano investicija“

Investicija į NT: ar dabar geras metas pirkti ar parduoti būstą?

Ar dabar geras metas pirkti būstą sau ir investicijai, o galbūt jį parduoti? Kokie pokyčiai...

Maksimas Butčenka

Vieno šiurpiausių rusų išpuolio liudininkas: po okupantų „pažado“ – egzekucija (2)

Pokalbis su Anatolijumi Jegorovu vyko viename Kyjivo bute, kai jis vienai dienai buvo atvykęs į...

Orai bus permainingi: sulauksime mišrių kritulių

Sekmadienio dieną dangų bus aptemdę vientisi ir tankūs debesys, į Lietuvą plūs šiltesnė oro...

Elektros saugiklio keitimas gyventojui vos nekainavo 1,7 tūkst. eurų: taip ir atsisėdau ESO: žmogiška klaida (3)

Susimažinti įvestą elektros galią panoręs vilnietis nusprendė atsisakyti savo planų, nes po...

Messi vedama Argentina sušoko gražų tango – išnaudojo australų klaidas ir žais ketvirtfinalyje

Šeštadienį Katare paaiškėjo pirmoji FIFA pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio pora....

Nusivylęs Zelenskis: rusiškos naftos kainų „lubos“ – nerimtos (25)

Europos Sąjungos, Didžiojo septyneto (G-7) ir Australijos sutarta rusiškos naftos kainos...

Įvertino lenkų iššūkį Vokietijai: turime skubėti, nes Rusija įpratusi gyventi pusbadžiu, o Europa – ne (8)

Lenkija prašo Vokietijos leisti jai duotą oro gynybos sistemą „Patriot“ perleisti Ukrainai. Kol...

Seksologas: labai dažnai besimylinčios poros vėliau beveik be išimčių susiduria su problemomis (1)

Turbūt ne kartą visi esame girdėję posakį, kad seksas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų....

Vaidas Mikaitis

Keliaudamas po Poznanę lietuvis nusivylė dvigubai – nakvoti vienam brangu, o be lenkų kalbos sunku ten susirasti moterį (1)

Po kelionių po egzotines šalis, trumpam grįžkime prie kaimynų, gerai? Nes egzotika lieka egzotika...

Karas Ukrainoje. Ukraina atskleidė naują okupantų taktiką, pranešama apie numuštą Rusijos naikintuvą (2)

Rusijos pajėgos atvirai laukia progos kuo labiau įšaldyti Ukrainą ir jos žmones – tokią...