„Įvairovės ir edukacijos namų“ komanda nutarė apklausti skirtingų formų šeimas, su kokiomis šeimomis jie paprastai bendrauja savo aplinkoje. Klausimai buvo gana bendro pobūdžio, nes ieškota bendrumų: apie šeimos vertybes, apie kartu leidžiamą laisvalaikį, talentus. Tačiau šalia jų įtraukti specifiniai ‒ ar pažįsta šeimų, kurių nariai būtų iš skirtingų kultūrų; buvo ir klausimas apie vienalytes šeimas, kurios egzistuoja, bet, kaip teigiama, yra „nematomos“ arba žmonės linkę apie jas nekalbėti. Rezultatai maloniai nustebino, nes paaiškėjo, kad visų tipų šeimos įvardija daugmaž tas pačias vertybes, moka įdomiai papasakoti apie save ir apie savo šeimos narius, optimistiškai žiūri į gyvenimą net ir tuomet, kai susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais.
Per kelias dienas spėjome pakalbinti 11 šeimų atsakymų. Kai kuriuos pateikiame.
Svarbiausios šeimos vertybės ‒ meilė, tarpusavio supratimas ir vaikų gerovė
„Standartinė“ šeima (42 m. vyras, 37 m. moteris, abu lietuviai, susituokę 13 metų, auginantys 5 m. berniuką ir 3 m. mergaitę) kaip šeimos vertybes įvardijo „savitarpio supratimą ir meilę, vaikų gerovę, sąžiningumą sau ir kitiems, pasitikėjimą, tas pačias dvasines vertybes, tradicijų išlaikymą šeimoje ir šiuolaikišką požiūrį prisitaikant prie šiandienos aplinkybių“.
Moteris (32 m.) , su vyru (42 m.) auginanti 2 metų vaiką (jam gimus, tėvystės atostogų išėjo vyras), atsakė: „Šeimoje puoselėjame meilę, pozityvumą, atvirumą, harmoniją, įsiklausymą į vienas kitą.“
Atsakinėjęs į klausimus vyras (36 m.), dviejų vaikų (10 m. berniuko ir 3 m. mergaitės) tėvas, teigė: „Galvoju, kad labai svarbu draugystė. Draugiškumas. Svarbu palaikyti šeimyninius santykius su broliais ir tolimesniais giminaičiais. Labai svarbu galvoti apie savo šalį... Jos laisvę, saugojimą, mylėjimą. Taip pat gamta – laisvalaikis gamtoje. Kelionės: į savo vidų ir žvaigždžių stebėjimas – juk „ten“ tikrai esame ne vieni…“. Jis atkreipė dėmesį, kad šeimoje svarbi dvasinė, tikėjimo jungtis: „Pažįstu ne vieną šeimą, kurioje vienas iš tėvų yra „praktikuojantis“ religiją, o kitas – ne. Galiu pasakyti, kad visada, kai šeimoje sutuoktiniai ar partneriai dvasine praktika nesidalina ar praktikuoja atskirai, tai sukelia emocinį, psichologoginį disonansą (čia muzikinis terminas…) Prastai tada gaunas“.
Ištekėjusi už užsieniečio ir Ženevoje gyvenanti lietuvė moteris (36 m.) atsakė, kad jos vyras iš tradicinės katalikiškos šeimos, todėl labiau vertina šeimos vienybę ir sako, kad šeima - „tai esam mes, o ne kiekvienas atskirai, kad turim dalintis funkcijom ir darbais“. O ji pati labiausiai vertinanti kiekvieno šeimos nario asmeninį suklestėjimą: „Šeima turėtų padėti kiekvienam jos nariui jaustis gerai, saugiai. Šeimos svarbiausia funkcija, manau, yra teikti emocinį pasitenkinimą. Šeima ‒ tai intymi jausmų erdvė, kur patenkinami kiekvieno jos nario emociniai poreikiai. Svarbus ir fizinis šeimos narių artumas, glamonės, fizinis buvimas kartu, kuris irgi yra dalis emocinės gerovės“.
Lietuvoje gyvenanti už kitos rasės vyro (34 m.) ištekėjusi moteris (33 m.) teigė, kad jiems didžiausia vertybė ‒ laikas, praleistas kartu.
Keturis vaikus su vyru auginanti ištekėjusi moteris atsakė, kad vertybės jiems yra: „Meilė, bendradarbiavimas, pagarba, pagalba vienas kitam“.
Dvi moterys, auginančios kartu vaiką, šeimos vertybes įvardijo taip: „Rūpestis. Meilė. Palaikymas. Užuojauta. Dalinimasis. Atsakomybė“.
Tik su dukrele gyvenanti mama (tėtis ‒ kitoje šalyje, o šalia ‒ močiutė, senelis, teta...) kaip šeimos vertybes įvardijo „atvirumą, nuoširdumą, meilę, supratimą, palaikymą.“
Dainuojantys, šokantys, piešiantys...
Į klausimą apie šeimoje atrandamus talentus visi respondentai pažvelgė labai kūrybingai: „Kalbėjimo, dainavimo, improvizavimo, išdykavimo, žaidimo, vadovavimo“;
„Vyras – eruditas profesionalas, žmona – neatrasta dainininkė (savam rate), sūnus turi klausą ir piešia avangardinius piešinius – dar neaišku kurlink pasuks, dukra – turi stiprų balsą (gal pagal mamą)“; „Nesu tikra dėl talentų, bet vaikai labai mėgsta šokti ir koncertuoti pagal Michaelio Jacksono muziką. Taip pat tokios sporto šakos, kaip ledo ritulys ir beisbolas nesvetimos mūsų šeimoje“; „O – talentų daug! Sūnus Inis groja pianinu ir metalofonu, dainuoja, jis yra labai muzikalus ir sportiškas – puikiai žaidžia futbolą, užsiiminėja gimnastika. Andy turi nepaprastą oratoriaus ir įtikinėtojo talentą, yra labai gabus pasaulinės politinės ekonomikos ir pasaulinės chemijos pramonės žinovas. Irgi gerai žaidžia futbolą. O kokie mano talentai? Organizuot moku renginius ir straipsnius rašau...“; „Mes labai mėgstame skaityti ir rašyti – poeziją, pavyzdžiui, ir prozą. Visos esame parašiusios begalę eilėraščių, pradėjusios daugybę knygų, o štai pabaigusios – tik kelias. Dar mėgstame piešti (visokiom technikom). Turime ir labai gerai išreikštų moderavimo įgūdžių (šypsena)“.
Kitos rasės sutuoktinis ‒ padidintas dėmesys
Už kitos rasės vyro ištekėjusi moteris dalijosi patirtimi: „Artimiausi šeimos nariai ir draugai mano vyrą priėmė labai šiltai, o ką apie tai galvojo tolimesni giminaičiai, nesigilinau... Praeivių žvilgsniai mus nulydi praktiškai per visus mūsų draugystės metus, bet išmokome jų jau nepastebėti ir nekreipti į tai dėmesio. Tam tikra prasme jaučiamės lyg kokios žvaigždės, kurioms aplinkinių dėmesys yra kasdienybė“.
Kita šeima, bendraujanti su skirtingų kultūrų ir tautybių sutuoktiniais, mano, kad tokioms šeimoms paprasčiau kurtis užsienyje, kur tai yra norma, o Lietuvoje „kaip katalikiškoje postsovietinėje ir konservatyvioje valstybėje viskas vyksta lėčiau, bet pamažu, lietuviams reikia laiko priimti kitatautį į giminę, bet ilgainiui netgi džiaugiasi tokių turėdami“.
Homoseksualūs žmonės jau nebėra „nematomi“
Į klausimą apie vienos lyties žmones, jau gyvenančius kartu, turinčius ilgalaikių santykių ar norinčius sukurti šeimą, nemaža dalis respondentų atsakė teigiamai, bet lakoniškai: „Taip“. Vadinasi, šie žmonės nebėra „nematomi“ bent jau artimiesiems ar bičiuliams.
Vis dėlto moteris, auginanti mergaitę su gyvenimo drauge, įvardijo, kad visuomenės netolerancijos problema didžiulė: „Niekam negalima pasakyti, kad esi iš tokios šeimos, nes visi yra akli tokioms šeimoms. Net kai tokių žmonių yra visai šalia, jie ne visada tai pripažįsta – savo mamoms ir tėčiams, savo sesėms ir broliams, ir visiems kitiems. Turbūt pasitikėjimą reikia nusipelnyti, o Lietuvoje žmonės nenori to žinoti. Būna skaudu, kai turi klausytis, kad esi netikęs, kai stovi visai šalia. Kartais norisi atsisukti ir paklausti – kodėl taip svarbu jaustis pranašesniam už kitą? Kartais mažiausia iš mūsų organizuoja mamoms „vestuves“ – labai norėtų sudalyvauti tikrose. Kai mamos tik susipažino, ji pasakė, kad „na ką, bus vestuvės“, ir vis dar stebisi girdėdama, kad Lietuvoje tokios santuokos draudžiamos. Tėtis su mama susituokti galėjo, dabar tėtis gali susituokti su savo nauja partnere, bet mama su savo partnere, kurią dukra laiko antra mama – ne. Apmaudu, kad apie homoseksualius žmones sukuriami baubai ir mitai užuot pasistengus savo aplinkoje pamatyti kuo įvairesnius žmones ir juos pažinti“.
Gyvenantiems kitose šalyse paprasčiau ‒ už užsieniečio ištekėjusi moteris teigė: „Taip, pažįstu. Vieną porą čia, Ženevoje, vienas jaunuolis ‒ lietuvis, kitas ‒ prancūzas, kartu gyvena, darželius želdina prie namo. Labai gražiai gyvena. Vieną šveicarų homoseksualų porą pažįstu. Latvių lesbiečių porą pažinojau, bet nutrūko ryšys“.
Į šalia pateiktą klausimą: „Ką manote apie tai, kad kai kuriose tokiose šeimose jau auga vaikai?“ keletas asmenų atsakė dvejodami. Vyras: „Pažįstu homoseksualių šeimų. Iš tikrųjų mano požiūris šiuo klausimu nėra susiformavęs. Aš jaučiuosi stebėtojas iš šalies tokio šeimos modelio. Mes už tai, kad vaikai augtų sveiki fiziškai ir dvasiškai. Būtų drąsūs ir sąmoningi. Būtų socialūs.“ Daugiavaikė mama, nežinanti, ar pažįsta norinčių kurti šeimą vienos lyties asmenų, atsakė: „Nelabai galiu ką nors komentuoti, tai sudėtinga“.
Kiti atsakymai buvo nustebino įžvalgumu: „Na ir tegu auga tie vaikai, jeigu jais rūpinamasi ir juos myli“ (susituokusi 2 vaikų mama); „Ir tiems vaikams, ir jų tėvams nėra lengva, nes vaiką auginti tradicinėje šeimoje jau sunku, bet nieko blogo irgi nematau. Manau, kad reikia įstatymiškai labai apsaugoti ir tuos vaikus, ir jų tėvus, ypač skyrybų atveju. Sudėtingiausia, žinoma, donorystės ir biologinių tėvų problema, bet tam ir turi vykti tokių šeimų ir jose jau užaugusių vaikų debatai, kad nustatytume, kaip geriausia šį reikalą organizuoti“ (su užsieniečiu susituokusi 1 vaiko mama); „Neseniai susipažinau su homoseksualia pora, auginančia mergaitę. Tai, kad vaikai auga tokiose šeimose, man yra lygiai taip pat normalu, kaip ir vaikai, užaugę heteroseksualiose šeimose. Juk šeimoje svarbiausia yra meilė, tarpusavio pagarba ir šilti santykiai, o ne šeimos narių lytinė orientacija“ (2 vaikų mama); „Manau, kad vaikams svarbiausia harmoningi santykiai“ (kita 2 vaikų mama); „Manau, kad vaikams svarbiausia meilė. Mylimas vaikas ir heteroseksualioje, ir homoseksualioje šeimoje yra mylimas vaikas“ (1 vaiko mama.
Linkėjimai buvo panašūs
Pabaigoje paklausti, ko palinkėtų visoms šeimoms, daugelis kalbėjo panašiai: „Palinkėčiau kiekvienai šeimai besąlygiškai mylėti ir gerbti vieniems kitus, vertinti kiekvieną savo šeimos narį ir didžiuotis savo šeima“; „Sėkmės, meilės ir kantrybės!“; „Šeimoms linkime augti. Kiekvienam šeimos nariui ir visai šeimai kartu“; „Kad dažnai prisimintų šalia esantį, pamalonintų jį, dažniau sakytų gražius žodžius vieni kitiems. Jaustų atsakomybę vienas kiam.Tiesiog mylėtų vienas kitą“; „Klausyti ir girdėti vienas kitą“; „Džiaugsmo, ir juoko, ir kuo daugiau laiko savo šeimai! Daugiau nei 7 minutes per dieną!“.
O gegužės 5-osios dienos renginys buvo kupinas tų pačių teigiamų emocijų. Kol suaugusieji diskutavo šiame klausimyne paliestomis temomis, vaikai žaidė ir piešė, pūtė spalvotus muilo burbulus ir ieškojo lobio. Kaip apibendrino viena dalyvė: „Didžiausias lobis ‒ kiekvienas iš mūsų. Bet kartais tam, kad tai suvoktume, reikia šiek tiek paklaidžioti“. Ačiū dalyvavusiems!