Pasilenkusi prie mergaitės pasakė:
– Juk tau čia viskas gerai, jau mokyklos taisykles sužinojai, greitai prie visko priprasi.
Mergaitė linktelėjo galvą.
Ji į ketvirtą klasę atėjo dar nepraradusi noro mokytis, labai mylėjo buvusią mokyklą ir mokytojas, o kas bus šiais mokslo metais, dar neaišku.
Važiuojant namo klausiu, kaip naujoji mokykla, ką naujo išmoko.
Papasakoja, kad išmoko du žaidimus. Mokytis, sako, jai nebuvo įdomu, nes mokėsi tik raides, o ji norėjo skaityti. Per pertraukas mokytoja visiems liepė išeiti iš klasės, klasę užrakindavo. „Aš prašiau mokytojos, kad leistų man pasilikus klasėje papiešti, bet ji man atsakė, kad reikia taupyti popierių.“, – sakė ji.
Mergytė giliai įkvėpusi kreipiasi į mane:
– Aš tau papasakočiau paslaptį, jei tu niekam nesakysi.
Atsakau, kad jei paslaptis, tai tikrai niekam nesakysiu. Ir ji papasakoja, kad per pertrauką naujuoju koridoriumi bėgo į lauką, manė, kad durys atidarytos ir su galvele atsitrenkė į stiklines duris. Iššoko guzas, o visi stovėjo ir juokėsi.
Aš klausiu – „O tai suaugę niekas nematė?”. Sako, matė mokytoja, ji pasakė būti atsargesnei, nuvedė pas seselę ir uždėjo šaltą kompresą.
Išsiaiškinom, kad ją labai sužeidė, nustebino kitų juokas, kai jai skaudėjo galvelę. Sakau, tu visada eik į pagalbą, kai kitiems to reikia.
Šį savaitgalį ji ilgai buvo prisiglaudusi, naktį miegojo šalia krūpčiodama. Matėsi, kad jautė didžiulį stresą, kūnelis rodė ženklus.
Pirmadienio rytas mokykloje
Nuvežiau į mokyklą balto popieriaus lapų, kad kitą kartą mokytoja neužgesintų vaiko iniciatyvos piešti, sakydama, kad taupomas popierius. Mokytoja man kelis kartus pakartojo – „supraskite, čia mokykla, reikia dirbti per pamokas kartu su visais.“ Sako, kad mergaitė užsimanė piešti per matematikos pamoką, tai ir neleido. Kai mergaitė prašė piešti pertraukos metu, šį prašymą jau buvo užmiršusi.
Aš daugiau neturėjau laiko mokytojai užduoti klausimų, ką reiškia „supraskite, čia mokykla“. Mokykloje, kiek esu girdėjusi iš mokyklų vertinimo agentūros direktoriaus Garžvydo Kazakevičiaus, privalo vaiką supti edukacinė aplinka. O tai reiškia, kad turėtų skambėti ne įsakmios nuorodos, bet susitarimai, būti mokymosi, vystymosi aplinka.
Jeigu ne tiesiogiai, o kūrybiškai gebėtume pažvelgti į kiekvieną situaciją, tai galima būtų vaikui pasakyti, kad tai puiki idėja. Juk nuobodžiaujančiam vaikui galima piešimą integruoti ir į matematikos pamoką. Pavyzdžiui, pasiūlyti spalvomis pagražinti kiekvieną skaičių. Ir mokytoja būtų pasiekusi savo tikslus, ir vaiko iniciatyvumas neužgestų. Be to, spalvos turi terapinį poveikį, kiekvienam žmogui, kodėl gi tai atmetus. Tyrimai rodo, kad prie menko žmonių verslumo, iniciatyvumo ir kitų tokių rodiklių stipriai prisideda darželiuose, mokykloje vykdoma autoritarinė pedagogika.
Mergaitė man sakė, kad per savaitę mokykloje jai nei karto nebuvo galimybės paskaityti, o ji labai nori skaityti, jai neseniai tai pavyko ir dabar turi didelį norą tai daryti. Mokytoja atsako:
– O čia mes dar tik raides, skiemenis jungti mokomės, žinokit, ji turės prie visų derintis.
Tuomet aš jai primenu, kad per Rugsėjo 1-ąją ji minėjo, kad kiekvienam iš vienuolikos vaikų bus sudaryta individuali mokymosi programa. Ir dar šioje specialioje mokykloje yra mokytojos padėjėja.
Tada mokytoja atsakė, kad taip ir bus, bet šiek tiek vėliau.
Paklausiau, kaip sekėsi mergaitei per pirmąją savaitę. Atsakė, kad ji linksma, aktyvi, šoko, moka pertraukos metu stalą paserviruoti.
Paklausiau, ar galėčiau iš anksto susitarusi sudalyvauti pamokose, nes mergaitė manęs to paprašė. Atsakymas: „Iki rugsėjo 15 dienos vyksta adaptacinis periodas, tikrai negalima. O po to derinkite su administracija.“
Lietuvoje jau prieš keletą metųreikšmingų ministrų, prezidentės yra priimtas memorandumas, kad švietime prioritetas turėtų būti vaikų psichinė sveikata. Bet iš tiesų gerbiamas tai mokytojo adaptacinis laikotarpis, programos, žinių kultas, mokytojų komforto zona dirbant įprastais metodais, o tik po to – vaikas kaip priemonė, bet ne kaip aukščiausias tikslas.
Teko būti švietimo įstaigose Danijoje. Ten vaikai saugomi, nuo per didelės streso dozės. Leidžiama ir tėvams pabūti, kol vaikas adaptuosis, gerbiamas kiekvieno vaiko skirtingas adaptacijos laikotarpis. Ten realiai saugoma vaikų psichinė sveikata, kad vėliau vaiko gyvenimas nepavirstų tragedija – netaptų alkoholiku, narkomanu, smurtautoju, nesutriktų kraujotaka, virškinimas ir t. t. Antroposofijos mokslas seniai įrodė – kokie vaiko santykiai su pradinių klasių mokytoja, tokia žmogaus apie 40-tuosius metus sveikata.
Svarbiausius pokyčius švietime galėtų padaryti ir tėvų susitelkimas, atviras, tinkamas bendravimas su vaikais ir dėmesys kasdienei mokyklos veiklai.
Papasakojau mokytojai savus pastebėjimus, kad suprantu, kad nauja aplinka daro savo poveikį, bet mergaitės psichinės sveikatos būklė neramina. Jos kūnas išduoda jaučiamą įtampą, namuose miegodama krūpčiojo. Mokytoja atsakė, kad ji atsakinga tik už mokymą, bet ji perduos šią informaciją psichiatrei. Graudu, kad nusimetama poveikio atsakomybė, nematomas vaikas kaip visuma, vieni sako „aš tik už tai atsakinga“, kiti – „aš tik už tai“. O juk kiekvieno sudarytas mikro klimatas, poveikis vaikui jį ramina arba dirgina.
M. Montesori ( gydytoja, vaikų psichologė, pedagogė) per savo patirtį 1900 m. dirbdama su vaikais padarė išvadą, kad protiškai bei psichiškai pažeistų vaikų gydymas priklauso pedagogikai, o ne medicinai. Savo teiginiui įrodyti ji įsteigė atsilikusiems vaikams mokyklą ir pati su jais dirbo nuo 8 iki 19 val. Po poros metų intensyvaus darbo šie, idiotais laikyti vaikai per egzaminus pasirodė pranašesni už vadinamus „normaliuosius“.
Kai visi stebėjosi atsilikusių vaikų pasiekimais, M. Montesori susirūpinusi svarstė, kas gi sutrukdė vadinamų normalių vaikų protinę ir dvasinę pažangą, jei jų pasiekti rezultatai teprilygo ar net pasirodė mažesni už moksle atsilikusių jos mokinukų pasiektus rezultatus. Ji suprato, kad čia kalti netikę mokymo metodai, kurie, jos manymu, nesiderino su dvasiniais jauno žmogaus poreikiais. Jos manymu greitesniu tempu gebantiems mokytis pritaikius jos vartotus metodus ir priemones, tikrai būtų galima pasiekti daug geresnių rezultatų. Ji toliau atsidavė studijoms, keldama sau naują uždavinį – ieškoti priežasčių, slopinančių vaikų protinį bei dvasinį pajėgumą, ir darė viską, ką tik pajėgė, kad vaikus apsaugotų nuo žalojimo ir sunykimo.
Dar mokytoja man pasakė, kad mergaitė labai aktyvi ir turės išmokti per pertraukas nebėgioti. Pabrėžė, kad ji atsako už jos saugumą.
Pasakiau, kad tikrai iš jos flegmatikės nepadarysime. Anot humanistinės pedagogikos klasiko Šalvos Amonašvilio, hiperaktyviam vaikui reikia hiperaktyvios pedagogikos.
Manau, pedagogus ypatingai reikia mokyti emocinio raštingumo, nes labai dažnai jie linkę paneigti, sumenkinti vaikų jausmus, pajautimus, prigimtį. Pavyzdžiui, mergaitė sako, kad jai atsitrenkus į durų stiklą, visi buvę ten vaikai juokėsi. Mokytoja iš karto atsako – niekas ten nesijuokė. Ir kaip tuomet formuojasi vaikas?
Aš net neabejoju, kad tikrai buvo besijuokiančių, nes pas mus įprasta situacija, kad kai kas nors nukrenta, atsitrenkia, vietoj to, kad prieitų ir suteiktų pagalbą, visada atsiranda daugiau besijuokiančių. Ir dažnai net pats skausmą kenčiantis pradeda juoktis, nes tikrus jausmus išgyventi nepopuliaru.
Auklėtoja penktadienį atsisveikindama mergaitei sakė: „Mes visi mylime vaikus, pas mus visiems vaikams yra gerai, jau su taisyklėmis susipažinai ir priprasi.“
Emociškai raštingas pedagogas klaustų, o ne teigtų. Drąsintų pasisakyti apie viską, kas vaiką neramina, ir padėtų vaikui išspręsti rūpesčius. Bet, deja, emocinio raštingumo pamokų tikrai reikės lankyti dar daug ir mums, tėvams ir pedagogams, kad užaugintumėme tikrai brandžius, socialiai jautrius vaikus, kurie mus sups senatvėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tėveliai, ar Jums teko mokykloje patirti bėdų dėl prastų Jūsų atžalų pedagogų? Galbūt galite papasakoti, kaip susidorojote su problemomis? Savo mintimis pasidalinkite žemiau: