Nors ne tik sąžinė, bet, kiek žinau, ir aukštųjų mokyklų nuostatai draudžia priskirti savo autorystę svetimiems darbams (net jei tikrasis darbo autorius sutinka ir gauna už tai savo atlygį), internete drąsiai talpinami skelbimai su siūlymais parašyti darbą. Svarstau, kas jaunai asmenybei nutinka per ketverius metus, jog baigusi vidurinę mokyklą ir istojusi į aukštąją, staiga ji tampa nepajėgi pati parašyti darbą.
Gimsta pavargę?
Studijos taip išsekina jaunuolį, jog nelieka fizinių nei dvasinių jėgų? Aukštosiose mokyklose tokia didelė konkurencija, jog mokslinio laipsnio siekiantis jaunuolis bijo darbą parašyti nepakankamai gerai? Ne, pasirodo. Problema ne nuovargyje.
Iš vidurinės į aukštąją jaunas žmogus jau ateina su akivaizdžiu sąmoningumo trūkumu ir apmirusia sąžine. Nuo tada, kai pasikeitė lietuvių kalbos ir literatūros kalbėjimo įskaitos tvarka, abiturientai palengvina savo egzistenciją įskaitai ne pasiruošdami patys, o nusipirkdami kalbą. Ir apie tai mėginu kalbėtis su pažįstamais. Deja, ir čia jie neįžvelgia problemos. Viena abiturientė pasidalina patirtimi: bent dvidešimt jos pažįstamų dvyliktokų perka kalbą, žino keletą perkančių ir tarp dešimtos klasės moksleivių...
Prieš metus, turėdama laisvo laiko, ir pati rašė kalbas abiturientams. Kodėl? „Lengvas būdas šiek tiek užsidirbti“, - sako ji. Kitas jaunas žmogus, mokyklą baigęs prieš metus, kalbos nei pirkęs, nei pardavęs, esamą situaciją taip pat priima kaip savaime suprantamą. „Juk vis vien ši įskaita nieko nereiškia“, - sako jis (...)
Svarbiausia – gera reklama
Norint suvilioti potencialų pirkėją, žinia, reikia geros reklamos. Kaip reklamuojasi kalbų pardavėjai? Verslo tradicijai labai svarbu ilgametė patirtis. Įmonės gyvavimo trukmė yra tarytum kokybės garantija. Kalbų pardavėjai tai, regis, puikiai supranta. Bene visuose skelbimuose, kuriuos radau, nurodoma, kad kalbų rašymu pardavėjas užsiima bent ketvertą metų.
Lygiai taip pat svarbu pabrėžti specialisto dalyvavimą parduodamos kalbos kūrime: „Esu lietuvių kalbos mokytoja“, „Kalbą tikrino mano lietuvių kalbos mokytoja“, „Visos kalbos patikrintos lietuvių filologijos dėstytojos“, „Kalbas rašo trys studentės“. Skelbimuose aptariamoji veikla apibrėžiama kaip darbas: „Mes nemeluosime tau, kad kalbas rašo dešimt mokytojų, ar kad turime penkiolikos metų kalbų rašymo darbo patirtį, kaip daro kiti“.
Taigi, prekybą įskaitos kalbomis skatinama vertinti kaip bet kokį kitą verslą, kaip bet kurią kitą paslaugą. Kepti duoną ir ją pardavinėti yra legalu ir tai yra darbas, kodėl gi tad negalėtų būti legalu prekiauti kalbomis ir kodėl negalima tokios veiklos apibrėžti kaip darbo? Siekiant kuo efektyvesnės reklamos ir kuo geresnio savęs pristatymo, neišvengiama kuriozų. Vieno tokio puslapio kūrėjas apie savo paslaugas rašo: „Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir tam, kad patikrinti ar potemės nepirko iš Jūsų mokyklos, spauskite „Pirkti kalbėjimą“!!!“.
Kai reklamoje randame ne tik teksto rinkimo, bet ir grubių kalbos vartojimo klaidų, sunku nesuabejoti paslaugos kokybe. Tačiau išmanūs pardavėjai žino, kaip kompensuoti savo klaidas. Tame pačiame puslapyje siūloma dalyvauti socialinės paskyros konkurse ir... laimėti kalbą.
Sutikite, būtų visai juokinga, jei ne faktas, kad prekyba kalbomis vyksta jau ketverius metus, jei ne bandymai apjuodinti lietuvių kalbos bei literatūros specialistų reputaciją, kai kalbų pardavėjai sakosi turį filologinį išsilavinimą (o jei iš tiesų turi?..), jei ne siekimas į jaunuolio sąmonę prekybą kalbomis įvesti kaip normalią veiklą, jei ne pastanga tokią veiklą priskirti darbo kategorijai.
Kur tai veda ir kas laimi?
Kur visa tai gali nuvesti? Įsivaizduokim mūsų visuomenę po keleto metų. Akademikai moralizuoja, jog pirkti ir parduoti kalbas – neetiška. Tačiau įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiklą ir prekyba kalbomis vyksta toliau. Baigdamas dešimtą klasę mokinys nusiperka kalbą įskaitai. Jį graužia sąžinė, bet jaunuolis galbūt nepasitiki savimi, galbūt neturi laiko pats sukurti kalbą (jauni žmonės visada labai užimti).
Su pirktąja kalba įskaitą sėkmingai išlaiko. Dar kurį laiką jį graužia sąžinė, bet ilgainiui praeina. Dvyliktoje klasėje vėl reikia ruoštis įskaitai. Moksleivis jau žino, kad gali pasielgti nesąžiningai ir nebūti nubaustas. Jis ketina laikyti daug egzaminų, tad neturi laiko ruošti kalbos. O čia ir vėl atsiranda geranoriškas pardavėjas. Paskui tas pats moksleivis įstoja į universitetą, į LEU, sakykim.
Paskui šis jaunas žmogus ieško darbo, atitinkančio jo išsilavinimą. Įsidarbina mokykloje literatūros mokytoju. Kalbą įskaitai parašyti kur kas lengviau nei bakalauro darbą. Ir jaunas mokytojas imasi verslo. O jei tokių jaunų mokytojų yra ne vienas? Šitaip karta po kartos ir net akademikų sluoksnyje nebelieka tokių, kurie šiandien dar grūmoja pirštu kalbų pirkėjų bei pardavėjų pusėn. Karta po kartos ir užauga intelektualiniu ir moraliniu požiūriu glebi visuomenė.
Bet klaida būtų teigti, kad niekas iš to neišlošia. Išlošia prekiaujantys kalbomis. Viena kalba – dvidešimt litų. Nors pardavėjo savivertė nedidelė (jei kalbą sudaro tūkstantis žodžių, o kalbos kaina dvidešimt litų, paskaičiuokim, kiek vertas vienas žodis), bet duona ne sausa ir gėrimas – ne vanduo. O jei vieną kalbą parduodama ne vienam, o bent dešimčiai žmonių, jei yra bent trisdešimt skirtingų kalbų... Vienkartinės, bet neblogos pajamos.
Išlošia ir moksleivis. Juk tas dienas, kurias skirtų kalbos rašymui, gali paskirti naršymui socialiniuose tinluose. Pagaliau – išlošia valstybė: moraliai žlugusią visuomenę valdyti lengviau nei turinčią tvirtas moralines pozicijas. Sakysit, nereikia daryti iš musės dramblio, juk dvyliktos klasės kalbėjimo įskaita nieko nereiškia. Bet ar piktos žolės išauga ne iš mažų sėklų? Būtent mokyklose reikia ieškoti viso ko šaknų. Iš mokyklos jaunas žmogus ateina su tam tikru bagažu, kurio paskui taip lengvai neatsikratysi.
Ir dar šiek tiek: eksperimentas
Pamėginau susisiekti su keliais žmonėmis, parduodančiais kalbas. Visų pirma rašiau vieno tinklalapio autoriams. Mergina sureagavo operatyviai – į laišką atrašė per tris minutes. Deja, nepagalvojau, kad siunčiant laišką, gavėjui automatiškai rodomas mano vardas bei pavardė, taigi greitai buvau demaskuota ir negavau norimos informacijos. Smalsumui patenkinti – mūsų pokalbis.
Aš: Laba diena. Norėčiau pasiteirauti, koks išsilavinimas žmonių, rašančių dvyliktos klasės įskaitos temas. Ar užtikrinate, kad kalba būtų kokybiška ir verta geriausio rezultato?
Lietuvių potemės: Išsilavinimas aukštasis, o dėl kalbų: 1) Argumentas: prieš perkant duosiu pasiskaityti ištrauką - įvertinsi kokybę, nepatiks galėsi nepirkti. 2) Argumentas: čia kalbėimo įskaita ir darbas gali būti vertas aukščiausio įvertinimo tik tada, kada tu kalbi aukščiausiam įvertinimui - t.y. ne tekstas gali sugadinti kalbėjimą, o kalbėjimas tekstą.
Aš: Be abejo, svarbu ir taip, kaip pasakyta, sutinku, kad balso tonas, kalbėjimo maniera, laikysena daug ką nulemia. Tačiau forma niekada neužgoš turinio. Aukštasis kokios krypties? Humanitarinis? Filologinis?
Lietuvių potemės: Koks kalbėjimas domintų ir iš kokios mokyklos esi?
Aš: Iš Vilniaus S. Daukanto gimnazijos. Norėčiau kalbėti apie rašytojus moralistus. Tai kaip ten dėl to išsilavinimo?
Lietuvių potemės: Čia prieš 6 metus baigei ją, taip? :)
Aš: Taip. Kad jau išsiaiškinom, galim eiti prie esmės - jei jau imatės tokio negražaus darbo, tai kodėl taip menkai įkainojat savo paslaugas?
Lietuvių potemės: Menkai? Negražaus darbo? Kažkokiame idealistiškame pasaulyje gyveni man atrodo. Sėkmės ir būčiau dėkinga, jei negaišintum mūsų laiko. Ačiū ir gražaus vakaro!
Kitą sykį buvau išmintingesnė, susikūriau fiktyvų el-paštą ir išsiunčiau keletui prekeivių (portalo autoriams, kalbas rašančiai mokytojai, kalbų, kurias patikrino „lietuvių filologijos dėstytoja“, autorei bei moksleiviui, kurio kalbą tikrino lietuvių kalbos mokytoja) tokio turinio žinutę: „Labas rytas. Kiek kainuotų kalba "Ar pritartumėte nuomonei, kad meniniam talentui reikštis padeda savanoriška ar priverstinė emigracija, susidūrimai su svetimomis kultūromis?"? Ar kalba būtų rašyta profesionalų?“.
Greičiausiai sureagavo vieno portalo autorė. Deja, apie išsilavinimą ir šį sykį pasakoti nepanoro, užtat atsiuntė kalbos pavyzdį (visai neblogos kalbos, kur kas geresnės nei toji, kurią esą tikrino „lietuvių filologijos dėstytoja“). Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kalbos autorė geranoriška, gal net neturi tikslo žutbūtinai parduoti kalbą. Paklausta apie tai, ar mokytojas nepastebės, jog nesu skaičiusi knygos „Balta drobulė“, apie kurią kalbėsiu, patarė rinktis kitą temą, tokią, kuriai nereikia literatūros tekstų išmanymo. Bet susirašinėjimas su šia mergina man svarbus dėl kitko.
Susitarus dėl kalbos, ji atsiuntė mokėjimo už kalbą rekvizitus. Laiške nurodo, kad jos vaikinas legaliai užsiima prekyba kalbomis ir gavęs atlygį už kalbą, sumokės mokestį valstybei. Mokėjimo paskirties langelyje liepia rašyti „už informaciją“ ir dar patikslina: „Prašau laikytis šio nurodymo ir NERAŠYTI JOKIŲ ten „už potemę“ ar „už rašto darbą“ ar dar ko“. Suprask – geras žmogus pasidalino informacija apie Vilniaus viešojo transporto sistemą, o informacijos gavėjas savo dėkingumą parodė materialia išraiška. Jokių rašto darbo pardavimų čia nebuvo.
Jei būčiau valstybė, man būtų gėda dėl aptartų praktikų. Tikiu, kad ir dabar valstybei gėda. Ir jos piliečiams. Ypač tiems, kurie turi humanitarinį išsilavinimą. Tikiu ir moksleivių sąmoningumu. Viliuosi, jog tų, kurie kalbos nepirktų ir neparduotų, yra daugiau už tuos, kurie parduoda arba perka. Nekaltinu tų, kurie perka. Jie – didžiausia auka.
Kritikos strėles visų pirma kreipiu į tuos, kurie parduoda ir sako, jog nieko čia blogo. Į tuos, kurie į dabar abituriento, o kažkada – mažo vaiko pasaulį laiku neatėjo su knyga. Į tuos, kurie turi galimybes, tačiau nieko nedaro, kad ugdytų moksleivio pasitikėjimą savo sugebėjimais, kad mokytų šį, jog nevisada reikia ieškoti lengviausios išeities.
Į tuos, kuriems mokykla – tik erdvė, griežtai apribota keturių sienų ir skirta įgyti kuo daugiau teorinių žinių, tuos, kurie nesupranta, kad pasibaigus pamokai, ugdymas ir mokytojo darbas nesibaigia, kad pamokos tikslas kur kas kilnesnis nei paaiškinti Pitagoro teoremą. Į tuos, kurie galėtų padėti mokiniui pasirengti kalbai, bet mieliau leidžia šiam kalbą nusipirkti.
Reaguojant į aptartą situaciją, socialiniame tinklapy www.facebook.com spontaniškai buvo sukurtas puslapis, vienijantis žmones, pasisakančius prieš prekybą kalbomis ir siekiantis ugdyti moksleivių sąmoningumą: „Abituriente, nepirk kalbos“, ilgainiui galbūt išaugsiantis į rimtą projektą. Tad abituriente – junkis ir nepirk!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Moksleiviai ir studentai, pasidalinkite savo patirtimi – ar esate susivilioję sukčiauti? O gal mokyklose ir universitetuose krūvis toks, kad paprasčiausiai nespėjama visko padaryti pačiam?
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau arba rašyti el.paštu pilieciai@delfi.lt: