aA
Mano pozicija dėl kai kurių galimų kandidatų į Lietuvos prezidentus santykių su Rusija sukėlė diskusijas ir abejones, ar tikrai tai, ką sakau, iš tikrųjų ir galvoju, tėra tik neobjektyvūs politiniai žaidimai.
Žygimantas Pavilionis
© DELFI / Andrius Ufartas

Pirma, šiek tiek apie objektyvumą, realybę ir principus.

Suprantu, kad didelė dalis Lietuvos žmonių nori realios diskusijos apie skurdo mažinimą ir pajamų augimą, o nuolatiniai debatai apie tai, kas labiau prorusiškas, vis labiau nusibosta, praranda aštrumą, jų prasmė diskredituojama. Aš nesu prieš tai, kad politikai kalbėtų daugiausiai apie vidaus politiką, tačiau tik su sąlyga, kad užsienio politikos klausimais, nuo kurių tiesiogiai priklauso mūsų saugumas ir ateitis, laikytumės konsensuso. Bet taip, deja, kol kas nėra. Šio sutarimo praradimas gali paveikti visas vidaus politikos sritis, mūsų visų ateitį, todėl diskusijos apie užsienio politiką – neišvengiamos.

Kai aš kalbu apie sutarimą užsienio politikoje, pirmiausia kalbu apie supratimą, kad anksčiau Gruzija, o dabar ir Ukraina yra užpultos, o besigindamos pačios tuo pačiu gina mus. Šio supratimo visuomenėje kartais trūksta, todėl politikų ir ryškiausių visuomenės veikėjų pareiga šį ryšį aiškinti. Tačiau kai politikai, užuot vykdydami šią pareigą, patys pasiduoda tokiam supratimui, kad Krymas prarastas, kad santykiuose su Rusija reikia brėžti naują liniją, priimančią Rusiją tokia, kokia ji yra, aš tylėti ir nereaguoti negaliu.

Rusijai turi būti taikomos pačios griežčiausios sankcijos, kol bus nutraukta Gruzijos ir Ukrainos valstybių okupacija. Visos galimos derybos su Rusija dėl vadinamųjų „savų nacionalinių interesų“ nėra vien solidarumo pažeidimas. Tai yra Rusijos okupuotų valstybių ir mūsų pačių svarbiausių nacionalinių interesų išdavystė. Taškas.

Visos galimos derybos su Rusija dėl vadinamųjų „savų nacionalinių interesų“ nėra vien solidarumo pažeidimas. Tai yra Rusijos okupuotų valstybių ir mūsų pačių svarbiausių nacionalinių interesų išdavystė. Taškas.

Visi, kurie yra už šio taško ar raudonosios linijos, man yra ir bus prorusiški politikai. Norėčiau pabrėžti, kad aš neteigiu, jog jie visi yra apmokami Kremliaus agentai. Galbūt nė vienas iš jų toks nėra. Šiuos dalykus, matant kokiomis sudėtingomis schemomis Rusija finansuoja vienus ar kitus projektus, nustatyti nepaprastai sudėtinga ir tam išaiškinti neretai prireikia ne vienerių metų. Tačiau tokiu atveju, mano požiūriu, šie politikai yra tie, kas šiandien vadinami Rusijai „naudingais idiotais“.

Aš už diskusijas, taigi jei taip ir yra, diskutuokime. Lietuva – demokratinė šalis ir visi „naudingi idiotai“ turi teisę skelbti savo nuomonę, kurią kai kurios žiniasklaidos atstovai mielai tiražuoja. Taigi šioje aplinkoje turiu teisę bei jaučiu pareigą išsakyti ir apginti savo nuomonę dėl „naudingų idiotų“ teiginių. Esu ir visada išliksiu nuoseklus valstybės nacionalinių interesų gynėjas.

Esu įvardijęs, kad net trys kandidatai į prezidentus gali būti naudingi Kremliui, nes jų retorika tarnauja V. Putino propagandinei linijai, neva, valstybės interesas yra pragmatiškai gerinti santykius su Rusija, ieškoti tik ekonominės naudos. Tuo tarpu rūpestis kitų valstybių, tokių kaip Gruzija ar Ukraina, saugumu, yra antrareikšmis, nes tai vyksta toli nuo mūsų sienų. „Rusiją reikia suprasti“, „Rusijos nepakeisi“, „ją reikia priimti tokią, kokia ji yra“ (su visais užkariavimais ir įtakos zonomis – dabartinėmis ir būsimomis?).

Tie, kurie bent kiek seka politiką ir aktualijas, turbūt sutiks, kad V. Andriukaičio ir S. Skvernelio žodžiai ir netgi darbai dažnai nukreipti Rytų kryptimi, jų retorika bei reali politika Astravo AE uždarymo klausimu yra tik viena iš galimų iliustracijų. Abu politikai užima svarbius ir atidžiai tarptautinėje politikoje stebimus postus – vienas yra ES komisaras, kitas – valstybės premjeras. Bet, vis tik ne prezidentai ir, tikėkime, jais nebus. Taip ar panašiai ne kartą yra kalbėjęs ir V. Ušackas. Nereikėjo būti dideliu politikos ekspertu, todėl visi, kurie paprasčiausiai domėjosi, sekė politines aktualijas ir neužmerkė akių vien iš draugiškumo ar simpatijos, nesunkiai tai pastebėjo. Kai kurie, mėgindami baigti šį klausimą, teigia, kad „kas buvo, tas buvo“, bet kaltinti, jog šis visada atstovavo Kremliaus interesams, yra per stipru. Manęs klausiama, kaipgi čia savą puoli, juk jis buvo konservatorių ministras? Galų gale, kur įrodymai?

Tai, kad V. Ušackas buvo paskirtas konservatorių užsienio reikalų ministru, mano nuomone, buvo klaida, kurią, kaip vėliau istorija parodė, prezidentė Dalia Grybauskaitė ištaisė.

O štai dar vienas mano nepasakotas epizodas. Tik pasibaigus aršiausiems mūšiams Gruzijoje, vienas Lietuvos ministras išvyko į Tbilisį konsultacijoms. Po kiek laiko, skambutis į Lietuvos prezidentūrą iš Gruzijos saugumo tarnybų, nedviprasmiškai prašant pasiimti savo ministrą, nes jis konsultuojasi ne su mumis, o su V. Putinu.

Įrodymai? Sau juos turiu, apie kai ką kuriuos bendrais bruožai jau sakiau, o kai kuriems dar neatėjo laikas, tame tarpe ir dėl valstybės paslapčių.

Trumpai pasikartosiu.

Tik pasibaigus Prezidento V. Adamkaus kadencijai, mane, tuometinį užsienio reikalų viceministrą, išsikvietė V. Ušackas ir pasakė, jog mano „stogas“ [jo terminas] jau pensijoj, kad atėjo nauji laikai. Demokratijų nebeginsime, pragmatiškai dirbsime su V. Putinu ir A. Lukašenka – taip, kaip daro visas šiuolaikinis pasaulis, pvz. Prezidentas B. Obama ar Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis.

Vėliau apskritai buvau nušalintas nuo galimybės dalyvauti aktyvioje politikoje, nes visą savo politinį ir diplomatinį gyvenimą nuosekliai skyriau laisvės ir demokratijos gynimui. Apie Užsienio reikalų ministeriją ir V. Ušacką pradėjo sukiotis galybė su Rusija susijusių verslininkų, kurie ir iki šiol nuo jo nenutolę.

Dar prieš 2010 m. įstojimą į TS-LKD pasirodė jo parašytas memorandumas apie V. Landsbergio – V. Adamkaus vertybinės politikos pabaigą, kaip apie atgyvenusią, ir apie būtinybę pereiti prie britiškojo londongradinio pragmatizmo santykiuose su Rusija. Šio memorandumo paviešinimo V. Ušackas man iki šiol negali atleisti. Prezidentė taip pat buvo įpainiota į eilinį „santykių perkrovimą“ su Rusija. Viskas baigėsi tuo, kad Prezidentei supratus su kuo dirba, „perkrovimai“, kuriuos V.Ušackas propagavo dar nuo V.Uspaskicho laikų, taip pat greitai baigėsi.

Tik pasibaigus Prezidento V. Adamkaus kadencijai, mane, tuometinį užsienio reikalų viceministrą, išsikvietė V. Ušackas ir pasakė, jog mano „stogas“ [jo terminas] jau pensijoj, kad atėjo nauji laikai. Demokratijų nebeginsime, pragmatiškai dirbsime su V. Putinu ir A. Lukašenka – taip, kaip daro visas šiuolaikinis pasaulis, pvz. Prezidentas B. Obama ar Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis.

V. Ušackui tiek išvykus į Maskvą, tiek ir grįžus į Lietuvą santykių su Rusija gerinimo politikos zondažas mūsų nacionalinių interesų sąskaita tęsėsi. Ir tęsiasi iki šiol.

Kai kas linkę to nesureikšminti. Turbūt galvoja, kad vis tiek jo neišrinks. Galbūt...

O štai dar vienas mano nepasakotas epizodas. Tik pasibaigus aršiausiems mūšiams Gruzijoje, vienas Lietuvos ministras išvyko į Tbilisį konsultacijoms. Po kiek laiko, skambutis į Lietuvos prezidentūrą iš Gruzijos saugumo tarnybų, nedviprasmiškai prašant pasiimti savo ministrą, nes jis konsultuojasi ne su mumis, o su V. Putinu. Pasirodo, Gruzijos saugumo tarnyba, konsultacijų pertraukos metu, sekdama Rusijos komunikacijas, įrašė ministro pokalbį [sakoma, iš tualeto] su tuo metu vienu įtakingiausių Rusijos saugumo tarnybos narių, GRU admirolu, buvusiu ambasadoriumi Lietuvoje J. Zubakovu. Taigi Lietuvos ministras Gruzijoje derino pozicijas su Maskva. Sunku tuo patikėti, tiesa? Tačiau apie šio ministro draugystę su J. Zubakovu iki šiol sklinda legendos.

Apibendrindamas tiesiog pasakysiu, jog stengsiuosi likti korektiškas, kas susiję su mano oponentais, ir nesileisti į asmeninius įžeidinėjimus, bet tai tikrai nereiškia, kad taip pat būsiu ir politkorektiškas, matydamas gresiančius iššūkius Lietuvos nacionaliniams interesams, nesvarbu, ar tai būtų susiję su užsienio ar vidaus politika.

Žmonės turi teisę pažinti savo herojus, įskaitant ir per kritiką jiems. Ir tai nėra vien „juokinga“ Žygio ir Vygio kova, o greičiau takoskyra ir požiūris į tai, ar vertybinė politika baigėsi, ar ne.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išaušo istorinio vizito diena: kuo Pranciškus skiriasi nuo pirmtakų (9)

Nusistovėję stereotipai esą popiežius, jų aplinką supa didžiulė prabanga.

Po kelionės keltu – lietuvės perspėjimas: nepasitikrinę prarasite nemažai pinigų (9)

Naują būdą keliauti atradusi vilnietė Justina pasijautė išleidusi daugiau nei turėjo. Pasak...

Orai: temperatūra per parą kris 10 laipsnių kiekvieną dieną šals vis labiau (6)

Labai šiltas dienas keis lietingos ir vėsios. Rugsėjo 22 dieną termometrai rodys 10 laipsnių...

Vilniaus centre „pabiro plytos“: neklusnius vairuotojus tramdė net policijos švyturėliais (4)

Artėjant šeštadieniniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Vilniuje, pagrindinėse sostinės...

Pasipiktino prabangiais modeliais su „vardiniais“ elektromobilių numeriais, bet „Regitra“ atrado kitą bėdą (153)

Prabangūs BMW, „ Audi “, „Porsche“ su elektromobiliams skirtais valstybinio numerio...

Jauna šeima: kaip pasiruošti susitikimui su popiežiumi (284)

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi...

Moterų siaubas Klaipėdoje: mieste siautėja ginkluotas užpuolikas (93)

Po moters, šeštadienį vežimėlyje stūmusios vaiką, kraupios akistatos su užpuoliku Klaipėdos...

Nuslėptas dokumentas parodė tikrąjį rusų sukčiavimo mastą: JAV trūko kantrybė (156)

Jungtinių Tautų ekspertų grupės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad Šiaurės Korėja...

Tragišką kūdikio pagrobimo istoriją lig šiol gaubia daug paslapčių (6)

Nors įtariamasis buvo identifikuotas, teisiamas ir pripažintas kaltu, vėliau jam įvykdyta mirties...

Naujausias Kepenio užmojis – tam nepritaria net medikai (190)

Alternatyvia Lietuvoje laikoma ajurvedos medicina randa kelią į Lietuvos Seimą. Parlamentaras...