Praėjęs penktadienis tikrai pranoko daugumos lūkesčius tokiu premjerės sugebėjimu. Krašto apsaugos ministrui atsiunčiama premjerės žinutė apie jam siūlomą atsistatydinimą. Taip pat pasiūloma Arvydui Anušauskui susikeisti vietomis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Laurynu Kasčiūnu.
Viskas taip paprasta, kaip „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“. Žinutė ministrui, jokio nutekinimo, alternatyva pasiūlyta ir… greitai padaryta. To juk užtenka premjerei tvarkant krašto reikalus.
Tik atsitik tu man taip, kad ministras A. Anušauskas vis tik jos dar teirausis, ar tikrai ji taip galvoja, tuomet atsisakys siūlomos rokiruotės, rašys atsistatydinimo pareiškimą ir pasiprašys audiencijos pas Respublikos Prezidentą.
Koks netikėtumas premjerei I. Šimonytei? Kaip čia taip? Juk ministras pavaldus tiesiogiai Ministrui Pirmininkui. I. Šimonytė tai žino. Ir ko dar čia reikia. Tad kam čia eiti pas Respublikos Prezidentą, kam čia dar kažką spaudai pranešti.
Bet kad ta pati Konstitucija vis ir maišosi premjerei po kojomis. Tas jos 96 straipsnis numato, kad ministras taip pat atsakingas Seimui ir Respublikos Prezidentui. Ne bet kaip pasakyta – atsakingas.
Tiesa, ir pernai vasarą I. Šimonytės valstybėje sukelta sumaištis irgi susidūrė su Konstitucijoje numatytu reguliavimu. Nepavyko premjerei ir jos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui savo pageidavimu sukelti šalies ir Vyriausybės krizės.
O jei nebūtų Konstitucijos, kaip būtų paprasta imti ir tvarkytis Lietuvoje pagal savo norus ir kaprizus. Tąsyk nepavyko.
Bet dabar gal paprasčiau, juk tik vienas premjerei tiesiogiai pavaldus ministras! Ir viens du – sukeičiau ministrą su Seimo nariu ir viskas. Kuo čia dėti konstituciniai reikalavimai. Tada jau informuoju koalicijos partnerius, Respublikos Prezidentą, Seimą, o gal ir visuomenę. Jie visi pritars, visuomenė patikės, nors ministras turi visuomenėje didesnį pasitikėjimą nei premjerė. Bet tai nieko nereiškia. Tokie staigūs pokyčiai ves tik pirmyn. Mat per likusius septynis ar devynis mėnesius, turėdama naują ministrą, taip sparčiai darbus krašto apsaugos sistemoje padarysiu, kad net skiedros lėks.
Bet palikime ironiją šone. Kas šią savaitę apsinuogino valstybėje? Pamėginkime atsisukti į konstitucinį šalies reguliavimą.
Pirma, reikia priminti, kad valdžios galias Konstitucija riboja, tad nei premjeras, nei Prezidentas, nei Seimas negali peržengti Konstitucijoje jiems nubrėžtų įgaliojimų. Štai dėl ko ir premjeras, ir ministrai prisiekia laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Jei yra priesaika, tai už ją yra ir atsakomybė.
Konstitucija vienareikšmiškai įvardija, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė: 1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką.“
Ne atskiras ministras, ne atskira premjerė, bet kolegiali Vyriausybė! Visas ministrų kabinetas in corpore! (94 straipsnis).
Ir todėl Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma, priimdama nutarimus. Ir premjerė tik kartu su tos srities ministru priimtą posėdyje nutarimą pasirašo. Viena ji to daryti negali. Ir todėl Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą darbą, ne tik ministrai atskirai.
Tad toks retorinis klausimas, o ypač koalicinės Vyriausybės atveju, mums: ar gali taip būti Lietuvoje, kad nė vienas kitas ministras nieko nežino apie ruošiamą krašto apsaugos ministro pakeitimą? Tik pati premjerė, na, gal pasitarusi su Gabrieliumi ir Laurynu?
Ar gali taip būti, kad koalicijos partneriai, išpūtę akis tikrąja to žodžio prasme, žiopčios prieš žurnalistus ir televizijos kameras, kad jie – irgi nieko apie šį keitimą nežinojo?
Ar gali taip būti, kad tas dabar esančių ir nieko apie šią krizę nežinančių ministrų rinkinys, o tiksliau, toks keistas koalicinių ministrų asorti gali būti vadinamas kolegialia Vyriausybe, kuriai privalu bendrai spręsti krašto reikalus? Štai taip premjerė „organizuoja, koordinuoja, įkvepia“ koaliciją krašto valdymo darbams.
Juk ir vėl – karalius nuogas. Ir jau ne pirmą kartą galima konstatuoti, kad koalicijos šiame Seime nėra. Keli žmonės nusprendžia, kad reikės paleisti Seimą, vienas ar keli nusprendžia, kad likus mažiau nei metams reikia įnešti eilinę sumaištį į valstybės valdymą. Ir tai – koalicijos partnerių akivaizdoje.
Toji koalicija net ne „šiaudinė“, kaip įvardija Laisvės partijos Seimo frakcijos seniūnas, jos tiesiog nėra. Juk ir pernai, Seimo „paleidimo“ skandale tai buvo akivaizdu.
Dar įdomiau tai, kad krašto apsaugos ministro atžvilgiu galioja ir specifinis 140 Konstitucijos straipsnis, kuris įpareigoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarstyti ir koordinuoti Valstybės gynimo taryboje. Ji svarsto krašto apsaugos visus klausimus, koordinuoja jų sprendimus. Juodu ant balto parašyta. Ir ją sudaro Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas!
Štai kur krašto apsaugos ministro vaidmuo yra specifinis ir ypač svarbus. Kiti ministrai šiuose posėdžiuose nedalyvauja. Retorinis klausimas: kiek kartų per metus esant tokiai sudėtingai geopolitinei situacijai ji posėdžiavo? Ir ar čia buvo išreikštas nepasitikėjimas per lėtu krašto apsaugos ministro darbu?
Bet Seimo pirmininkė prieš televizijos kameras tik graudžiai kažką apie tai, kad A. Anušausko klausimas yra konservatorių frakcijos vidaus reikalas, kalbėjo. O juk ji yra Valstybės gynimo tarybos narė! Ir kariuomenės vadas niekad nesiskundė ministru.
Respublikos Prezidentui toks I. Šimonytės žingsnis eilinį kartą tėra kaip akibrokštas, o jis pats lyg ir didelių priekaištų A. Anušauskui neišsakė.
Štai taip atrodo šio I. Šimonytės benefiso akivaizdoje Valstybės gynimo tarybos nariai. Tiesa, už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą Seimui yra atskaitinga vėlgi ši koalicinė Vyriausybė, o taip pat krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Ir kaip čia taip, kad Seimui, jo valdančiosioms frakcijoms I. Šimonytės sprendimas irgi – kaip iš lubų. Iš tokios Vyriausybės in corpore nieko ir pareikalauti negalima, nes tokio kolegialaus kabineto – nėra.
Štai taip, Lietuvos piliečiai ir pilietės, atrodo mūsų krašto saugumo ir gynybos klausimų koordinuotas tvarkymas. Štai taip atrodo Vyriausybės, Prezidento ir Seimo bendradarbiavimas krašto gynybos ir saugumo srityje. Geriau nesugalvosi. Ir čia jau ne vaikų darželis. Čia rimtas Ministrės Pirmininkės pareigų atlikimo konstitucingumo klausimas.
Teisūs komentatoriai, įvardydami, kokiu įtemptu laiku premjerė I. Šimonytė šį savo akibrokštą padarė. Teisūs ir tie, kurie atkreipė dėmesį į komunikacinius šios krizės aspektus. Bet tai – ne pats svarbiausias dalykas.
Daug svarbesnis klausimas – kiek kartų premjerė savo neatsakingu elgesiu gali sukelti štai tokias įtemptas situacijas šalies viduje. Juo labiau, kad ji pretenduoja ir į kai ką daugiau, nors jau dabar demonstruoja visišką nepagarbą Konstitucijai.
Juk konstitucinė logika reikalautų tik tokių žingsnių:
a) pirmiausia su pačiu krašto apsaugos ministru diskutuojama, vertinami darbai;
b) diskutuojama savo frakcijoje, diskutuojama koalicijos taryboje, kaip tobulinti darbus;
c) su ministru einama pas Prezidentą, diskutuojama, kaip ir ką reikia derinti geriau ir t. t.;
d) diskutuojama Vyriausybės posėdyje, Seimo komitetuose, ieškoma sprendimų;
e) jei problemos kaupiasi, einama kalbėtis su Prezidentu, Seimo Pirmininke ir kariuomenės vadu;
f) jei matoma, kad sprendimams reikia efektyvesnes vadybos, siūloma ministrui apsispręsti pačiam. Informuojama dar kartą koalicijos taryba. Ir tai turi būti atliekama remiantis atsakingo konstitucinio valdymo principais.
Deja, tikrovė atskleidžia siaurų vienasmenių ar nedidelės grupės sprendimų logiką. Tad ką kalbėti apie šalies prestižą, apie visuomenės pasitikėjimo valdžia stiprinimą. Ir negi Seimui ir Prezidentui visa tai atrodo tik mažas vienos politikės akibrokštas? Juk jau NATO viršūnių susitikimo Vilniuje akivaizdoje buvo padaryta reputacinė žala Lietuvai. O dabar ir vėl tas pats.
Ir netgi pasiūlomas naujas kandidatas į krašto apsaugos ministrus su tokia keista reputacija: buvęs Murzos partijos narys, bendravęs Vokietijoje su „Alternatyva Vokietijai“ partija, kvietęs jos narius į Lietuvą, garsėjęs pasisakymais, pažeidžiančiais žmogaus teises, lyg ir figūravęs „MG Baltic“ bylose.
Negi galima manyti, kad tarptautinėje žiniasklaidoje tai nebus nušviesta? Reikia tikrai užsisklęsti Lietuvoje, galvojant, jog tarptautinėje erdvėje tokie klausimai galimo kandidato atžvilgiu tikrai neiškils.
Taigi, aiškiau būti negali – Seimas turi įvertinti tokį I. Šimonytės veikimą jos duotos priesaikos ir jos veiksmų konstitucingumo aspektais.