Be jokių apylankų, tūpsnių, sakytumėm, kad švietimas turi būti valstybės ir visuomenės avangarde, turi padėti nuspėti sunkiai nuspėjamą ateitį ir jai kuo geriau pasiruošti. Visgi jis yra tam tikra futurizmo forma. Tokioje situacijoje mes neturėtume pasiteisinimo dėl neskirto pakankamo dėmesio tam, ką mokome, kaip mokome, kur mokome, o svarbiausias ir nuolatinis švietimo ugdymo tikslas taptų pats mokinys ir tinkamas jo paruošimas užaugti sėkmingu ateities piliečiu.
Paradoksas yra tai, kad net ir visos tos nenuspėjamos ateities akivaizdoje švietimo sritis yra tapusi viena sunkiausių reformuoti, o kartu, ir nepaslanki pokyčiams. Iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, per pastaruosius du šimtus metų žmonija tiek pasikeitė, bet laiku atkeliavęs matematikos mokytojas iš 1800-ųjų vis dar neblogai galėtų pasirodyti klasėje prie lentos su kreida. Na, bent jau pasirodytų daug geriau nei laiku atkeliavęs chirurgas į operacinę.
Visuotinumas, kažkada tapęs pagrindiniu švietimo privalumu, dabar mus suparalyžiavo. Juk anksčiau tai ir buvo pati esmių esmė – būsimiems visuomenės nariams pakilti į naują lygį, visiems tapti skaitančiais ir rašančiais, mokėti skaičiuoti ir žinoti pagrindines visuomenės normas. Bet juk reikia eiti toliau, kažkaip atrasti tuos dalykus, kurie ne tokie visuotini, – padėti užaugti būsimam dronų operatoriui, bioetikos specialistui ar haiku kūrėjui.
Kūrybiškumo tyrinėtojas Tomas Ramanauskas neseniai organizuotoje Laisvės partijos švietimo diskusijoje teigė, kad šiuolaikinės technologijos už mus jau atlieka įvairius būtinus skaičiavimus ir tuo pačiu leidžia mums nusimesti naštą nuo daug mechaniškumo reikalaujančių užduočių. Būtent todėl jau šiandien reikia galvoti apie tai, kas atsitiks po to, kai šie ,,elektroniniai protezai“ apims visa kita? Juk būtent savo kūrybiškumu žmogus visuomet turėtų likti pranašesnis už mechaninį, jo proto sukurtą, įrankį įvairiems darbams atlikti.
Net jeigu tai tėra tik skambi metafora, šiandien atrodo, kad visuotinis ir standartizuotas švietimas klimpsta. Didžiulė vieninga sistema nepadeda grakščiai iš pelkės išlipti: nacionalinės programos, egzaminų sistema, ministerijos darbo grupės dėl turinio atnaujinimo, švietimo profsąjungos ir asociacijos, vieningas apmokėjimo modelis, vieninga kvalifikacijos kėlimo sistema ir kas tik nori, – yra milžino, molinėmis kojomis, sudedamosios dalys.
Vilties šiaudas yra tai, kad pandemija sukrėtė visą švietimą, kaip seniai kas švietimą yra sukrėtęs. Šiuo metu atsiradusius iššūkius reikėtų prilyginti su viską drebinančia reforma, puikia dabartinės švietimo sistemos analizės galimybe bei, be kita ko, – geru spyriu daryti pokyčius čia ir dabar. Šių metų balandį paprašiau Vilniaus moksleivių sąjungos narių užpildyti trumpą klausimyną apie jau mėnesį trunkančius virtualius mokslus. Štai keletas jų atsakymų.
„Mokiniams atsiranda supratimas, kad jiems reikia mokslo, išsilavinimo, o ne mokytojams.“
„Karantino metas davė didžiulį postūmį į priekį. Mokytojai pagaliau pradėjo vertinti ne sausą faktų ir vadovėlių kalimą atmintinai, o vaikų kūrybiškumą, mokėjimą savarankiškai susisteminti ir apdoroti informaciją.“
„Iš tiesų, jaučiu, jog mes tobulėjame, net tuo besiskųsdami, nes pripažįstame, kad sunku mokytis savarankiškai, tačiau bandome tai daryti su kiekviena diena geriau, mokomės patys planuotis savo darbo laiką, efektyviai dirbdami greitiname savo darbo tempą. Galbūt tiesiog sunku vos per dvi savaites persijungti iš 12 metų konstanta tapusio tempo į kažką visiškai naujo ir nebandyto.“
Šiuos mokinių atsakymus galime priimti dvejopai – gal tai tik trys subjektyvios nuomonės tų, kurie jaučiasi laimingi, galintys reflektuoti vykstančius procesus giliau nei kiti, o gal tai naujai atsiradusi galimybė, ant kurios galima pasistengti pastatyti naujos kokybės švietimo modelį.
Ne pirmą kartą girdimas siekis pakeisti tai, ko mokome vaikus, ugdyti vaikų kūrybiškumą ir IT žinių nestokojančią kartą gal ir atrodo kiek šabloniškas, aš šiuos atsakymus suprantu kaip atsiradusią atsakomybę pasinaudoti galimybių langu, kuris, mano nuomone, šiuo metu yra toks pat retas reiškinys kaip ir aplink pasaulį skriejanti kometa Neowise. Nors šviečia taip pat ryškiai, tačiau galbūt ne visi turi reikiamus įrankius tą šviesą įžvelgti.
Nors Švietimo ministerija apie naujos reformos pradžios nepaskelbė, viskas susidėliojo taip, kad nuotoliniu būdu tikrinti kūrybiškumą tapo prasmingiau nei atmintinį faktų žinojimą, o mokytojai ir mokiniai tapo priversti atlikti šuolį technologijose ir savarankiškumas tapo nuolatiniu ugdymo proceso palydovu.
Pastarasis faktas man atrodo svarbus ne tik dėl to, kad savarankiškumas jau ir šiaip yra svarbus dėmuo tam žmogui, kuris vieną dieną eis tikrintis ar atitinka brandos egzamino reikalavimus, bet ir dėl to, kad tai leistų aiškiau suvokti savo atsakomybes visiems, kurie dirba švietime. Mokiniai būtų labiau įgalinti suprasti ką, kodėl ir dėl ko jie turi daryti, o tėvai, pamatę mokytojų ir mokinių santykį, iš arčiau sumažintų realybės neatitinkančių uždavinių kėlimo vajų ugdymo sistemai.
Visa tai turi pakeisti ugdymo programas ir tai, kaip mes ugdome mokytojus. Taip pat tai yra priežastis ir pagrindinis motyvas eiti decentralizavimo keliu – daugiau laisvės mokytojams ir mokykloms atrasti savo sėkmės kelius su kartu einančia atsakomybe. Investuokime į mokytojus ir jų rengimo programas, į mažus, bet svarbius, aplinkos pagerinimus ir švietimas dar greičiau ims keistis. Didžioji švietimo reforma jau prasidėjo, neturime teisės jos stabdyti.