Užkliuvo ir prezidentės šeimos nariai bei giminaičiai, visų pirma, jau miręs tėvas, kuris, kaip paaiškėjo, vienu metu net buvo susituokęs su dviem moterimis, taip pat valstybės vadovės brolis, nepaisantis savo išskirtinio statuso ir kas rytą provincijos parduotuvėlėje nuosekliai įsigyjantis po "bambalį" - visko, kas šiandien rašoma ir rodoma, net ir norėdamas, neišvardinsi.
Tačiau naujiena galima laikyti nebent bulvarinę šeimos kroniką - visa kita iš prezidentės biografijos kiekvienam, kas nuodugniau domisi Lietuvos gyvenimu, žinoma dar nuo tų laikų, kai ji nusprendė kandidatuoti į valstybės vadoves. Juo labiau tai buvo žinoma tiems profesionalams, kurie iš to valgo duoną ir kurių pareiga ir buvo laiku informuoti visuomenę apie dabar minimus D.Grybauskaitės biografijos vingius. Tačiau prieš 2009 metų rinkimus tai padaryta nebuvo - tai padaryta šiandien, nuo tų rinkimų praėjus trejiems su puse metų.
Kodėl būtent dabar, o ne tada, kai tai buvo būtina? Ir dar taip plačiai ir vienu metu?
Todėl, kad Lietuvoje vis dar galioja "kompromato" tradicija. Kol buvo viltis, kad Dalia Grybauskaitė bus valdoma, jai neparanki informacija tyliai pelijo seifuose ir snaudė kompiuteriuose. Tačiau prezidentė netikėtai ryžosi tam, ko jos biografijos žinovai mažiausiai tikėjosi, ir tai informacijai atėjo metas.
Tačiau ką galima pasakyti apie valstybės vadovę, kuri, nepaisydama neišvengiamo šantažo ir gerai suprasdama, kokias pasekmes tai gali turėti jos ateičiai, vis tiek ryžosi pasipriešinti kriminalizuotos ir su užsienio žvalgybomis siejamos Darbo partijos įsitvirtinimui nepriklausomos Lietuvos valdžioje?
Į ši klausimą šiandien tikriausiai sau bando atsakyti daugelis mūsų valstybės likimui neabejingų žmonių, tad pateiksiu tik tai, kas man pačiam ateina į galvą. Mano įsitikinimu, apie prezidentę Dalią Grybauskaitę šiame epizode įmanoma pasakyti vienintelį dalyką - kad ji, nežiūrint nelemtos praeities, šiandien vis dėlto pasirodė verta tų išskirtinių pareigų, kurias jai prieš kelerius metus patikėjo tauta. Turbūt tik taip teįmanoma vertinti jos pastangas apginti Lietuvą nuo galutinio užvaldymo ir išsaugoti mūsų valstybės garbę.
Tai - neabejotinai vienas didžiausių mūsų dabarties paradoksų: prieš Darbo partiją Lietuvoje jau kapituliavo visi, eiti su ja į sąjungininkus buvo pasišovę net konservatoriai, save išdidžiai kildinantys iš legendinio Sąjūdžio. Ir štai tuomet, kai jau atrodė, kad nebeliko kam pasipriešinti, žodį tarė valstybės vadovė, kuri, kaip dabar tvirtinama, Sąjūdžio laikais buvo kone kitoje barikadų pusėje...
Iš tikrųjų, mūsų politinė tikrovė kur kas sudėtingesnė, negu ją piešia stereotipų mėgėjai - kaip iš šioje plotmėje veikiančių asmenų ideologinė bei vertybinė orientacija, kuri neretai nesutelpa į jokias tradiciškai eksploatuojamas schemas.
Suprantu, skeptikai pasakys: neieškokite prezidentės veiksmuose kilnių sumetimų, šiai autoritarei "darbiečių" lyderis su savo juodais milijonais ir galia iš užsienio - kaip rakštis vienoje vietoje. Ir galbūt jie net bus iš dalies teisūs. Tačiau tai toli gražu nepaneigs to akivaizdaus fakto, kad dabartiniai Dalios Grybauskaitės veiksmai yra išskirtinai svarbūs valstybei.
Juk pagalvokime, kokioje padėtyje atsidūrėme. Teisiamieji, disponavę milžiniškomis neaiškios kilmės lėšomis ir nevykdę svarbiausiųjų prievolių valstybei, šiandien - pačiose aukščiausiose pareigybėse. Maža to, jiems prieinamos visos suverenios valstybės paslaptys, net pačios didžiausios, nors nėra jokios garantijos, kad jų vedlys vieną dieną ir vėl nepasipustys padų. Ir į visa tai iškilūs mūsų šalies politikai žvelgia kaip į natūralų ir savaime suprantamą reiškinį ir savo balsavimais bei sprendimais tai net paslaugiai palaiko. "Tokia tautos valia - gyvename demokratijos sąlygomis..."
Ši "demokratija" ateityje bus neabejotinai prisimenama kaip baisus slogutis - taip, kaip dabar prisimename tuos laikus, kai valstybė dar buvo visai jauna ir kai jos silpnumu besinaudojantys banditai nesislėpdami siautėjo Lietuvos miestų gatvėse.
Tačiau, kaip ir buvo užrašyta ant Saliamono žiedo, - ir tai praėjo. Praeis ir šis košmaras, tik tuomet atrodys neįtikima, kad mes, užuot palaikę valstybės vadovę, kuri bandė gelbėti padėtį, ją maišėme su žemėmis ir kūrėme planus, kaip ją nuversti.