Eilinį kartą valdantieji traukia botagą daugumai žmonių. Iš pradžių mokesčiai, o paskatos ir investicijos kažkada vėliau, galbūt kai mokesčius surinks, o gal ir niekada. Anot valdančiųjų, šie sprendimai nutaikyti į oro užterštumo mažinimą. Tikrai kilnu ir gražu. O kur investicijos į viešąjį transportą, o kur subsidijos, kurios skatintų keisti automobilį į mažiau taršų?
Pavyzdžiui, jauna šeima su vaikais tiesiog neišsiverčia be automobilio dėl vienos paprastos priežasties: nes nespėja. Jeigu dirbama standartinę darbo dieną, o vakare dar reikia spėti pasiimti vaiką iš darželio ir nuvežti į būrelį, kaip tą padaryti, jeigu nėra užtikrinta pakankama viešojo transporto infrastruktūra?
O kaip užtikrinti susisiekimą regionuose? Pajamų lygis gerokai žemesnis nei didmiesčiuose, ir ten vyrauja daugiausiai senesni, labiau taršūs dyzelinu varomi automobiliai, be to, žmonėms tai yra tiesiog būdas nuvykti į savo darbo vietą, nes nei viešuoju transportu, nei kokiu nors kitokiu būdu to padaryti neįmanoma.
Nepamirškime ir to, kad dyzelino brangimas reiškia ir kainų kilimą, nes visa logistinė grandinė taps brangesnė, o kaip padengti augančius produkto kaštus? Įprastas sprendimas – didinti produkto kainą galutiniam vartotojui. Tad žmogus sumokės ir už brangesnius degalus, ir už brangesnę duonos riekę. Neišgalėdami mokėti ir išlaikyti automobilių, dalis, be abejo, atsisakys nuosavos transporto priemonės. Tik ar nuo to gyvenimo kokybė pagerės, labai abejotina. Veikiau norėdamas sutaupyti žmogus tiesiog pasirinks prastesnes keliavimo sąlygas.
Jeigu jau valdantieji nori didinti mokesčius, „kilniai“ juos atidėdami vieneriems metams, kad žmonės galėtų pasiruošti. Tuomet būtų puiku, jei pasiruoštų ir valdžia. Pavyzdžiui, didesnė parama norintiems įsigyti mažiau taršų automobilį, subsidijos verslui. Pagaliau ir kitų mokesčių mažinimas. Apie tai kažkodėl negirdime, arba girdime mistinius: „galėtų mažėti kiti mokesčiai“, „ketinama investuoti“, „parama galėtų būti didesnė“. Tariamąją nuosaką labai lengva pakeisti į vieną ar į kitą pusę, galėtų, bet gal ir negalės, nes atsiras naujų aplinkybių ir vėl reikės kamšyti biudžete atsiradusias skyles. Turime ilgametę ir „gražią“ tradiciją biudžetą lopyti didesniais mokesčiais. Tik nei pensijos, nei minimalus atlyginimas nedidės 34 proc. per artimiausius tris metus, tas pats ir su vaiko pinigais ar kitomis išmokomis, kurios mažintų skurdą. Užtat didės šildymo ir elektros kainos. Ir čia jau jokių tariamųjų nuosakų nėra.
Taigi šieme,t prasidėjus šildymo sezonui, žmonės ieško sprendimų, kaip sumokėti už šiltą būstą, o nuo kitų metų dar turės sugalvoti, iš kokių pinigų sumokėti naujai ištrauktus mokesčius, ir dar būtų neblogai, kad užtektų pinigų kasdieniams poreikiams.
Galbūt, sėdint Vilniuje savo kabinetuose, nelabai įmanoma pastebėti, kad beveik 600 tūkstančių Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, dar dalis turi verstis gaudami minimalias pajamas. Tad kaip galima kalbėti apie orias gyvenimo sąlygas, apie vaikų ateitį ir jų išsilavinimą, jeigu neužtenka pinigų būtiniausiems poreikiams?
Mokesčių traukinys pajudėjo, atsakomybė už planetos gelbėjimą perkelta ant mokesčių mokėtojų pečių, o kas pasirūpins žmonėmis, vis dar neaišku.