Akivaizdu, kad sugebėjau užčiuopti labai jautrų ir dar labiau svarbų klausimą. Jautrų todėl, kad demografijos ir gimstamumo tema veikia mus asmeniškai, dėl to suprantama, kad kai kurie gali jaustis užgauti – toks yra šios temos pobūdis. Tema yra kompleksiška, kas papildomai apsunkina diskusijas – jei kalbame apie vieną aspektą, dažnai pamirštame kitus arba sąmoningai renkamės juos praleisti. Mums ši tema yra baisi, kai kuriems kelia pyktį ar neviltį, bet tokios reakcijos tik įrodo, kokia ji yra svarbi. Pabrėžiau, kad mes turime mokytis kaip diskutuoti apie gimstamumą, neįsižeidžiant, nepriimant asmeniškai ir be baimės kalbėti, kaip yra iš tikrųjų. Juk turime savo asmeninį gyvenimą sieti su valstybės ir visuomenės poreikiais. Kito kelio tiesiog nėra.
Tai ką gi daryti?
Pirmas ir šiuo metu svarbiausias dalykas – išlipti iš bejėgiškumo būsenos, įtikinant save, kad gimstamumas niekada nepadidės, nes jokiai Vakarų šaliai tai nepavyko. Naudojama matematinė determinacija, jog gyvenimo lygio kilimas neišvengiamai prives prie gimstamumo mažėjimo, todėl taip ir turi būti. Tačiau jau mūsų karta parodė visiškai priešingus dalykus: pasirodo, ir iš Sovietų Sąjungos buvo galima išeiti, ir Sausio 13-tąją laisvę atstovėti, ir į NATO bei Europos Sąjungą įstoti. Juk kažkada tai atrodė neįmanoma, kliedesiai. O kai kalba pasisuka apie gimstamumą, mus apima neviltis – viskas baigta, nieko nepakeisim ir nykstam. Padaroma, tik reikia labai užsinorėti. Arba kad kas nors įtikintų, kadangi sprendimus priimti būtina, ir kuo greičiau. Jei nesiimsime veiksmų dabar, dešimtmečių eigoje tauta reikšmingai sunyks ar netgi išnyks.
Kokios gi gali būti priemonės? Visi tuoj puola pasakoti, kad piniginės paskatos neveikia, nebent tik patį skurdžiausią gyventojų sluoksnį, gyvenančius iš vaikų pinigų. Matyt, ne visai taip, piniginė parama reikalinga, tik ji turi būti protinga ir padėti auginti vaikus, o ne tapti tikslu savaime ar skatinti žmones metų metus nedirbti. Čia laikas ir vieta prisiminti, kai tam tikrų išmokų įvedimas paskatino visą gimstamumo bangą. Tik paskui užteko kvailumo apkaltinti mamas, kad jos pasistengė pasirūpinti didesnėmis išmokomis, tarsi tai būtų ne mamos prigimtinė pareiga – pasirūpinti savimi ir vaiku nėštumo, gimdymo ir auginimo pirmaisiais mėnesiais ar metais. Žinoma, fiktyvus įdarbinimas blogai, taisykime šią situaciją kitais būdais, bet bendras rezultatas tokio „skaidrinimo“ – ta pati sudužusi gelda. Banga baigėsi.
Kitas svarbus dalykas yra sąlygos, kuriose auga vaikai, šeima. Šeima gali būti maža – mama su vaiku, – gali būti įprastinė, kai vaikai auga su abiem tėvais, gali būti didelė, kai vaikų daug ir juos auginti padeda seneliai, dėdės ir tetos, kaimynai ir tolimi giminaičiai. Įskaitant tuos, kurie vaikų turėti negali. Mes tarsi užmiršome vaikus, kuriais pasirūpindavo giminaičiai kunigai, krikšto tėvai ir kiti artimi žmonės. Mes užmiršome tetas, kurios išėjusios į pensiją padėdavo savo giminaičiams auginti vaikus, darydavo valgyti, bent kelias valandas duodavo išvargusiai mamai pamiegoti. Kodėl viską reikia perkelti ant valdžios duodamų pašalpų? Giminės geba sėkmingai susiorganizuoti pačios. Tačiau kad ši sistema veiktų, reikia nuolatinio giminės bendravimo, pasirūpinimo vyresniaisiais, jiems skiriamo dėmesio, kapų lankymo ir sveikinimo jubiliejaus proga – viso to, kas mūsų kartoje po truputį nyksta. Bet dar nesunyko, tik užmiršome viso to prasmę. Gal prisiminkime?
Trūksta vietos? Kaip ir ne, šiandieniai žmonės turi kur gyventi ir gerokai erdviau nei prieš trisdešimt metų. Juk statybos klestėjo, išdygo ištisi priemiesčiai privačių namų ir kotedžų, mažėjant bendram gyventojų skaičiui miestai augo. Kaime situacija dėl emigracijos gerokai prastesnė, bet ploto statyboms tikrai yra.
Galima vaikus auginti ir bendruomenėse, kuriose gyvena įvairaus amžiaus žmonės. Kur kiekvienas gali prisidėti savo stipriosiomis savybėmis ir gauti pagalbą ten, kur mažiau stiprūs. Reikia žmogiškos pagalbos? Čia pasirodo ir mūsų vaikų seneliai, kurių niekada nevalia užmiršti. Jie gali sumažinti mamai ir tėčiui tenkančią atsakomybę, perimdami svarbius namų ruošos darbus, pasirūpindami produktais ir kitais buities reikalais.
Yra tėčių, kurie gali būti tris kertes laikančiais namų šeimininkais – tokius žmones rasite šalia užsiėmusių socialiai, ekonomiškai ar politiškai aktyvių moterų. Bet dažniausiai jie turi savo vyriškus užsiėmimus, kurie taip pat svarbūs vaikams. Gali būti Tėčio ir mažiau, bet jis yra svarbus mezgant santykius su aplinka. Berniukams būtina pabūti vien su vyrais, kad išmoktų būti tokioje specifinėje grubesnėje ir mokančioje susitelkti vyrų organizacijoje. Mergaitėms svarbu pažinti vyrų mąstymo būdą – kas gi kitas, jei ne tėtis gali atsakyti į svarbius klausimus? Juk kažkam reikia ir pasipasakoti, ne tik mamai.
Mūsų laikų problema – šeimos be tėčių ar mažai tėvų turinčios šeimos, ypač auginančios berniukus. Kalba eina apie mamos ar mamos su močiute auginamus sūnus. Žinoma, labai liūdna, kai tėtis augina vaikus be mamos, ypač dukras. Paprastai sakant, vaikai turi turėti tėtį ir mamą, o dar geriau – ir senelius.
Vadovaudamas skautų draugovėms (turėjau jas tris, dvi iš jų buvo vien berniukų, trečioji – mišri), dažnai sutikdavau vaikų, augančių be tėvo ar neturinčių su juo artimo ryšio. Tokiems berniukams tikrai kildavo daug klausimų, bendravimo problemų, bet mūsų skautiška šeima kažkiek atstodavo tuos trūkumus, vaikai užaugo puikiais tėvais ir patys dabar augina savo šeimas. Jaunuoliui ar jaunuolei reikia susikurti savo šeimos modelį, tam reikia pamatyti daugiau pavyzdžių, todėl didelė šeima, kitais pagrindais sudaryta aplinka yra tinkamesnė terpė augti nei maža, izoliuota mažos šeimos erdvė.
Didesnė problema yra keliami reikalavimai vaikų auginimo, mokymo, lavinimo kokybei. Siekdami savo atžaloms sėkmingesnės ateities, stengiamės sudaryti sąlygas lankyti būrelius, geriausias mokyklas, tada įsikinkome į vežiojimą (tai ypač būdinga priemiesčiams, nutolusiems toliau nuo miesto centro), sėdim spūstyse. Vadinasi, reikia peržiūrėti mūsų statybų reglamentus, kad vystant rajonus būtų privalu skirti vietos vaikų darželiams, mokykloms ir kitoms mokymo ir ugdymo įstaigoms. Greičiausiai jokie reglamentai netrukdo tinkamai vystyti naujų statybų. Kodėl to nėra ar nebuvo padaryta naujo planavimo priemiesčiuose? Ar tik ne godumas savo padarė?
Imkimės priemonių, generuokime idėjas, o ne rungtyniaukime, kas ir kiek kokių vėliavų nuleido likviduodamas švietimo įstaigas, kalbėdami apie progresą. Vietovės, netekusios švietimo įstaigų, yra pasmerktos žlugti, čia tikrai nauji žmonės nesikels. Juk yra visokiausių naujų ugdymo metodų, kai sukuriamos erdvės vaikų ugdymui nedidelėse erdvėse ar tiesiog palapinėse gamtoje. Esu tokių pavyzdžių matęs Smiltynėje, prie Ukmergės, Kaune, šiais dalykais pasirūpina mano sesės ir broliai skautai. Bet reikia pasukti galvą ir rasti pasišventusių žmonių. Vaikai turi būti mokomi bent jau nuo 12 metų patys vykti į būrelius ir mokyklas viešuoju transportu, tokiu būdu išmokdami spręsti problemas ir savarankiškai pažinti aplinkinį pasaulį – mūsų saugumo padėtis visa tai vis dar leidžia. Šiltnamio gėlės gražios, bet lepios.
Didžiausia problema yra didesnės šeimos gyvenimo būdo propagavimas. Jis labai nežymus. Reklamose, įskaitant socialines, jūs nepamatysite raginimo turėti daugiau vaikų. Priešingai, dažniausiai bus reklamuojami turtingi, augintinius auginantys suaugę amžinai jauni žmonės, neturintys visai ar turintys vieną–du vaikus. Šios reklamos žmones veikia, jie nori pasigirti naujomis kelionėmis, aplankytais koncertais, smagiais vakarėliais. O čia tie vaikai su savo šniurkščiančiomis nosimis ir keliama netvarka... Bet juk viską galima padaryti ir su vaikais: ir keliauti, ir pažinti, ir sukurti. Žinoma, tai atrodys kiek kitaip, bet nebūtinai prasčiau. Ir tikrai daug prasmingiau. Pasirinkime formas, kaip skatinti gimstamumą, juk turime tiek gabių žmonių, viešųjų ryšių specialistų, žurnalistų ir influencerių. Padarykime akciją, populiarinančią daugiavaikes šeimas. Ir pamatysime daug mažų žmogeliukų, kurie atgaivins mūsų miestus ir kaimus savo optimizmu ir naujai į gyvenimą žvelgiančiomis akimis, o senstančiai mūsų visuomenei grąžins viltį ir šypsenas. Mes galime!