Skamba iš ties labai gražiai ir daug žadančiai. Deja, realybėje Premjerė visiškai ignoruoja įtarimus ir skandalus, po kuriuos braido Aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas ir sako, jog vis dar juo pasitiki. Visuomenininkai nepasitiki, aplinkosaugos ekspertai nepasitiki, tiesiogiai ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojai iš darbo išeina būriais, o per šios savaitės Aplinkos apsaugos komiteto posėdį net valdančiųjų atstovai neslėpė nesuprantantys ministro veiksmų ir iniciatyvų. Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atstovai sako, kad ministro įsakymai ir įstatymų projektai sudaro prielaidas korupcijai ir gina siaurų grupių interesus, būtent šie, vienasmeniškai priimami, žemesnieji teisės aktai tapo puikia landa tiek neskaidrioms įtakoms, tiek galimam šešėliui, kuriame, atrodo, nuolat ir veikia ministras.
Aristotelis teigė, jog „žmogus, pagal savo prigimtį, yra politinis gyvūnas“, tačiau vargu, ar taip sakydamas jis turėjo omeny, jog valdžioje išsilaikyti gali tik labiausiai aplinkos saugomas ir ginamas, visų opozicijos „medžioklių“ išvengęs politikas.
Simonas Gentvilas tikrai yra Aplinkos apsaugos ministras, tik ne jis saugo aplinką, o aplinka jį jau kelis metus gina nuo interpeliacijos ir opozicijos keliamų klausimų. Jau gal metus Seime guli interpeliacijos ministrui tekstas ir su liūdesiu tenka konstatuoti, jog klausimų tik daugėja, nes po kiekvienos ministro iniciatyvos atsiranda tik dar daugiau nerimo ir nepasitikėjimo. Viską sudėjus atrodo, kad šis ministras turėtų vadovauti nekilnojamojo turto vystytojų lobizmo ministerijai.
Pats ministras socialiniuose tinkluose vaidina vienintelį Lietuvos gamtosaugininką ir vardija visus savo pasiekimus patogiai pasirinkęs neatsakyti į keliamus klausimus. Ką gi, net ir tai, kuo ministras giriasi, yra labai abejotinos vertės darbai.
Pavyzdžiui p. Gentvilas džiaugiasi saugomų teritorijų reforma. Ministrui atrodo, kad didelis pasiekimas yra sujungtos parkų ir rezervatų direkcijos, iš buvusių 30 dabar liko 5. Sakytume taupyti lėšas yra gerai, tačiau kiek iš tiesų toks taupymas kainuoja Lietuvos gamtai, o ir mums visiems? Atleidus darbuotojus, jų funkcijos tiesiog perkeltos Aplinkos apsaugos departamentui, patys parkai jau keleri metai nebeturi inspektorių, kurie gaudytų brakonierius ir teršėjus, drausmintų poilsiautojus, stebėtų, kaip laikomasi saugomose teritorijose nustatytų reikalavimų. Pagal to paties ministro Gentvilo įsakymą, Aplinkos apsaugos departamento inspektoriai neprivalo reaguoti į pranešimus, jei jiems tai atrodo nesvarbu, savo inspektorių parkai nebeturi... tai kas iš tų saugomų teritorijų, jeigu nebėra, kam jų saugoti? Ar vien pavadinimas apsaugos gamtą nuo pasipelnyti norinčių, neatsakingų, negaudomų ir nebaudžiamų kenkėjų?
Kita, kiekvienam iš mūsų svarbi tema yra miškai. Šiais metais atliktas valstybinis miškų auditas parodė, kad miškai saugomi nepakankamai: stipriai blogėja saugomų rūšių būklė, turime du įspėjimus iš Europos Komisijos dėl saugomų teritorijų nepakankamumo. Net 87 procentai visų Lietuvos miškų yra skirti medienos išgavimui, tik 10 procentų ekologijai ir vos 2,6 procento rekreacijai. Lietuvoje miško žemė užima trečdalį šalies teritorijos, Aplinkos apsaugos strategijoje numatyta, jog 2030 metais šalies miškingumas turėtų siekti 35 procentus, tačiau tokiais tempais, kokiais miško plotas didėja, dabar tikslą pasieksime tik 2047 metais.
Nacionalinė žemės tarnyba vis dar skiria baudas žemės savininkams, kurie leidžia savo žemei natūraliai apaugti mišku, nors šie nenaudojami žemės ūkio plotai galėtų būti supirkti urėdijų ir prisidėtų prie šalies miškingumo didinimo.
Valstybinė miškų urėdija dėl išaugusios medienos kainos praėjusiais metais gavo rekordinį pelną, tačiau dalis to pelno yra iš sunaikintų paukščių lizdų, nes vis dar neuždraustas miškų kirtimas paukščių perėjimo metu, net ir saugomose teritorijose, kurių nesaugo ne tik pats ministras su savo reformomis, tačiau jo dėka ir tai daryti turėję bei norėję gamtosaugininkai.
Ar, žinant tai, ministrui vis dar atrodo, jog per savo kadenciją jis padarė viską, kas įmanoma, kad miškų būklė Lietuvoje gerėtų? Ar tik tai, kas buvo patogu, naudinga ir reikalinga asmenims, kuriuos STT vadina „siauromis interesų grupėmis“.
Iš miškų grįždami link namų sutiksime kitą ministro įsakymą, leidžiantį sumažinti želdynų plotus mieste... bet juos padidinti..., taip sako ministras. Juodu ant balto parašyta, jog želdynų gali būti mažiau, bet ministras sako, kad nuo to jų bus tik daugiau! Stebuklas, ne kitaip. Arba visiškas abejingumas gamtai ir atstovavimas interesams žmonių, norinčių mieste pristatyti dar daugiau daugiabučių, pakloti kiek telpa trinkelių ir palikti mus visus kamuotis stichiniuose karščiuose įkaitusiuose miestuose, patiems iš to gerai pasipelnius. Tai skandalingas įsakymas, kurio žalą pirmieji pajus didžiųjų miestų gyventojai. Niekam ne paslaptis, kokios šiuo metu yra nekilnojamojo turto ar žemės sklypų kainos, pavyzdžiui, Vilniuje, į kurį pirmiausia ir yra nukreiptas želdynų mažinimo projektas. Nekilnojamojo turto vystytojai mielai tankintų sostinės apgyvendinimą ir iš to gautų milžinišką pelną. Ką gautų vilniečiai? Įkaitusį asfaltą, oro stygių ir žinią, kad už kilometro esančio miško jiems turėtų pakakti. Net jei tai garbaus amžiaus senjorai, kuriems saulei kepinant įveikti tą kilometrą iš tiesų gali būti pražūtingas sprendimas.
Generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą, kurio išvadų, prieš ragindami ministrą atsistatydinti, laukia valdantieji, tarsi pats faktas, jog ministro veiksmai atkreipė prokurorų dėmesį, STT kas savaitę pateikia pastabas, o ministras sukasi keliuose skandaluose vienu metu, nebūtų priežastis palikti postą ir leisti politinę kultūrą kelti kam nors kitam.
Ten, kur dideli pinigai, ten ir didelės korupcijos rizikos. Tai suprasdami turime kalbėti apie galimą dalies ministro įsakymais priimamų sprendimų perkėlimą į įstatymą. Tokiu atveju neužtektų vieno ministro nuomonės, dėl pakeitimų būtų diskutuojama Seime. Tai įneštų į sistemą skaidrumo. Neturėtume leisti, jog aplinkosauga rūpintųsi žmogus, keliantis įtarimų, jog būtent jo sprendimai dažnai ir yra žalingi.
Mano įsitikinimu ministrai, kaip politiniai gyvūnai, naudojant Aristotelio sukurtą terminą, turėtų vengti bet kokio šešėlio, pilkųjų zonų, net įtarimo, jog gali naudotis jiems pasiekiamais ištekliais dėl savo ar atskirų grupių gerovės. Skaidresnė politika ir aukšti politikos standartai yra realybė, kurios turime siekti Lietuvoje, o ne tik skambūs lozungai, naudojami prieš rinkimus.
Ministras ėmėsi kai kurių reikalingų sprendimų, deja, geros iniciatyvos paskęsta skandalų ir keistų įsakymų kiekyje. Visą jo kadenciją neapleidžia nuojauta, jog turėtume sulaukti ministro, kuriam Lietuvos gamta iš tiesų rūpėtų ne tik kaip įrankis patenkinti tam tikrų interesų grupių lūkesčius, o kaip paveldas, už kurį dabar esame atsakingi ir turime išsaugoti kartoms po mūsų.
