Kol visi džiaugiasi prikeltu seniai egzistavusiu traukinio maršrutu į Rygą, man norisi priminti visiems, kad Lietuvoje tebevyksta viešojo transporto agonija. Stovėdamas prie apleistos Rokiškio geležinkelio stoties, kur dar neseniai važiavo keleiviniai traukiniai, arba ieškodamas internete kiek autobusų per dieną keliauja iš Vilniaus į Anykščius manau, kad gerokai per anksti šauti šampaną, kai atgaivinamas prieš 20 metų egzistavęs maršrutas. Džiaugtis galėsime, kai atsiras nors vienas naujas viešojo transporto maršrutas.
Aš galiu klysti, bet esu beveik tikras, jog žmonėms daug dažniau prisireikia pasiekti polikliniką, muzikos mokyklą ar Užimtumo tarnybą, negu ima spausti neatidėliotini reikalai Rygoje. Vienas, aišku, kitam neprieštarauja, tačiau tas perdėtas dėmesys ir džiūgavimas dėl vieno maršruto dar aiškiau parodo ir pabrėžia viso sektoriaus apleistumą ir nutolimą nuo žmonių ir jų kasdienių poreikių.
Traukiniais lietuviai keliauja mažiausiai Europoje, nuo 2018 iki 2023 metų per pusę sumažėjo tolimojo keleivių vežimo reisų skaičius ir buvo panaikinta trečdalis maršrutų. Iki COVID-19 pandemijos turėjome 364 maršrutus ir daugiau nei 1200 reisų. Nuo šių metų liepos 1 d. maršrutų skaičius sumažėjo iki 230, o reisų – iki 615. Be jokių pareiškimų ir spaudos konferencijų pradingo pusė reisų, tačiau dėl vieno naujo turėtume patirti nacionalinę euforiją.
Autobusų maršrutai ir reisai regionuose miršta tyliai, bet nesustabdomai, o drauge su jais dingsta ir gyventojų galimybė pasiekti gydymo įstaigas, valstybės institucijas regionų centruose, keliauti į darbą ar į popamokinius užsiėmimus. Gyventojai verčiami sėsti prie automobilio vairo, o jo neturintys stumiami į socialinę atskirtį arba patiria ženklius finansinius kaštus samdydami pavežėjus ir jiems mokėdami.
Mano nuomone, viešojo transporto atgaivinimas ir susisiekimo gerinimas turėtų būti plataus politinio susitarimo tema, nes esama situacija stumia į atskirtį regionų gyventojus, mažina žmonių mobilumą ir apsunkina galimybę gauti būtiniausias paslaugas.
Regionuose mažėja tradicinių paslaugų, kurių teikimas gali būti per brangus valstybei, tokių, kaip sunkių ligų gydymas, gyventojams ypač dažnai tenka vykti į didesnius miestus, tad viešojo transporto paslaugų aprėptis ir dažnumas turi didėti. Patogus viešasis transportas yra kur kas daugiau nei susisiekimo priemonė. Didžioji dauguma keliaujančiųjų autobusais yra moterys, vyresnio amžiaus žmonės ar vaikai. Kitaip sakant, tai visuomenės grupės, dažniausiai turinčios mažiau socialinės galios, aštriau patiriančios nelygybę ir pažeidžiamesnės. Jų galimybe patogiai, saugiai ir sąlyginai pigiai keliauti turėtume pasirūpinti pirmiausia.
Stebėdamas susisiekimo ministro M. Skuodžio džiaugsmą ir gerbiamos premjerės I. Šimonytės įsimintiną kelionę traukiniu į Rygą norėčiau jiems pasiūlyti ne tiek turistinę pramogą, kiek kasdienybės iššūkį – gal pabandykite bent tris dienas pakeliauti traukiniu ar autobusu tarp mažesnių kaimų ir miestelių bei regiono centro? Nuvažiuoti į polikliniką, pasiekti vaistinę, savivaldybę ar bažnyčią. Nuotraukos gal nebus tokios gražios, bet, esu tikras, įspūdžių netrūks.
