Šią įstatymų pataisą drauge su Linu Kukuraičiu pateikėme matydami, jog Lietuvoje įsidarbina mažiau nei 30 procentų žmonių su negalia, kai Europos Sąjungos vidurkis yra 45 procentai. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 150 tūkstančių darbingo amžiaus gyventojų, turinčių negalią, iš jų dirba vos 45 tūkstančiai, o kas nutinka kitiems?
Mūsų visuomenė tarsi apsėsta jaunystės, sveikatos, fizinio grožio ir darboholizmo kulto, natūralu, jog panašius lūkesčius savo darbuotojams formuoja ir darbdaviai: jaunas, veržlus, ambicingas, neskaičiuojantis darbo valandų, aukšto produktyvumo ir niekuomet neimantis nedarbingumo. Toks idealaus darbuotojo paveikslas varo į neviltį ne tik žmones su negalia, bet ir vyresnio amžiaus darbuotojus, vienišus tėvus – visus, kurie neatitinka šio, nuo realybės nutolusio, idealo.
Valstybė yra didžiausias darbdavys šalyje ir jos atsakomybė yra imtis lyderystės skatinant jautresnių grupių įdarbinimą, parodyti privačiam sektoriui, jog darbuotojai su negalia yra tokie pat kompetentingi ir vertingi darbdaviui, įkvėpti verslą sekti šiuo pavyzdžiu ir išnaudoti visų darbuotojų turimą potencialą.
Nepaisant visų taikomų įdarbinimo priemonių ir programų iki šiol asmenų su negalia įsidarbinimas Lietuvoje buvo vienas mažiausių visoje Europos Sąjungoje ir, mano manymu, įvedamos kvotos gali iš tiesų lemti lūžį šioje srityje, sudarant geriausias sąlygas žmonėms su negalia dirbti pagal turimas kompetencijas, o darbdaviams – galimybę šiuos žmones pažinti kaip darbuotojus, pastebint potencialą, o ne negalią.
Šiuo metu viešajame sektoriuje apie 6 procentus darbuotojų turi negalią, rodiklis pats savaime nėra blogas, tačiau pasiskirstymas labai netolygus: didžioji dalis šių žmonių dirba socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriuose. Būtina, jog visi sektoriai ieškotų jiems tinkamų darbuotojų arba, drauge su Užimtumo tarnyba, užtikrintų žmonių su negalia perkvalifikavimą tam, kad jie sėkmingai įsitrauktų į darbo rinką.
Žmonių su negalia įdarbinimo kvotos yra didžiulis pokytis, kuris, esu tikras, lems ilgalaikę naudą ne tik darbuotojams, tačiau ir darbdaviams, valstybei. Svarbiausia šio pokyčio dalis – mąstymo, darbo kultūros kismas, atvirumo ir lygiateisiškumo skatinimas. Kvotų įgyvendinimas finansine prasme nekainuos brangiai, tačiau paskatins darbinės, organizacinės kultūros pokyčius, kurie bus naudingi visiems.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog žmones su negalia vienijančios, socialinėje srityje veikiančios organizacijos labai palankiai priėmė šiuos pokyčius ir yra iš tiesų pasiruošusios padėti, kad jie vyktų kuo sklandžiau. Visai neseniai dalyvavau „Delfi“ transliuotoje diskusijoje, kurios metu nevyriausybinės organizacijos pateikė aiškias gaires darbdaviams, kaip reiktų ieškoti darbuotojo su negalia, kaip tinkamai paruošti darbo vietą, suderinti lūkesčius.
Įgyvendinant šią sistemą labai svarbus darbdavių proaktyvumas – darbuotojų paieška ne tik formaliai pakabinus skelbimą, bet ir bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, neįgaliųjų organizacijomis, specialiai žymint darbo skelbime, jog vieta pritaikyta asmeniui su negalia. Išties svarbu skirti laiko susitikti su kandidatais tam, kad pokalbio metu būtų įvertintos bendro darbo galimybės, natūralu, jog tam tikras sveikatos krizes išgyvenę žmonės gali turėti ne tokį įspūdingą gyvenimo aprašymą, tačiau tai kompensuos didžiulė motyvacija ir noras realizuoti save. Suprantama, jog sėkmingam įdarbinimo procesui būtinas aplinkos pritaikymas, pradedant fiziniu jos tinkamumu ir baigiant lanksčiu darbo grafiku, galimybe dalį laiko dirbti nuotoliu ar didinti krūvį pamažu. Būtina yra išklausyti pačius būsimus darbuotojus, kai kurių dalykų tiesiog negalime žinoti, jei nesame su jais susidūrę, tad dialogo kultūra čia ypač svarbi.
Organizacijos, padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, siūlo ir „šešėliavimą“ – galimybę kandidatui praleisti dieną įmonėje ar organizacijoje, stebėti konkrečius darbuotojus, atpažinti jam tinkamą poziciją, realybėje pamatyti darbo specifiką.
Iš tiesų yra gausybė būdų, sukaupta pakankamai patirties, tereikia papildomos iniciatyvos iš darbdavių pusės. Esu tikras, jog kvotų sistema taps būtent tokiu postūmiu ir pasibaigus jų taikymo laikui, šiuo metu jos numatytos ketveriems metams, darbo rinkoje ir darbdavių požiūryje jau bus įvykę esminiai pokyčiai, kurių nebereikės palaikyti įpareigojimais.
Su neįgaliųjų kvotomis susijusi daugybė mitų, kurie paprastai yra niekuo nepagrįsti. Tokia sistema taikoma ir veikia daugybėje valstybių, kai kur ji nebėra tokia svarbi, nes jau padarė savo darbą – paskatino darbdavių ir visuomenės suvokimo pokytį.
Kvotos nebus taikomos privačiame sektoriuje, nors kitose šalyse jos galioja ir verslui. Esame per daug liberali valstybė, toks sprendimas nėra įmanomas ir mes kaip politikai siūlėme tik tai, kas įmanoma. Nuobaudų dėl kvotų nesilaikymo taip pat nebus, vis dėlto, valstybinių įmonių vadovams privaloma paistyti įstatymo nuostatų ir dėti visas pastangas, kad kvotos būtų išpildytos.
Šiuo metu Lietuvoje nedirba 95 tūkstančiai darbingo amžiaus asmenų su negalia. Tai milžiniškas potencialas, kurį reikia išnaudoti. Esu tikras, jog dirbdami ir realizuodami save, šie žmonės kasdien kurs pridėtinę vertę ir laužys mūsų susikurtus mitus bei išankstines nuostatas apie tai, ką gali ir ko negali žmonės su negalia.