Pažadų švietimo bendruomenei nevykdymas, akivaizdus parlamentinių politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo politikos nesilaikymas bei tolimesnis vengimas konkrečiai atsakyti į mokytojų keliamus klausimus ir reikalavimus Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą paskatino imtis šios kraštutinės priemonės.
Viena iš pagrindinių galimo streiko priežasčių – švietimo, mokslo ir sporto ministro patikinimas, jog šį rugsėjį nepavyks padidinti darbo užmokesčio pedagogams. Tik noriu priminti, jog I.Šimonytės vadovaujama Vyriausybė savo programoje įsipareigojo pedagogams užtikrinti stabiliai augantį darbo atlygį, kuris 2024 m. turėtų būti 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
Taip pat noriu priminti ir apie žiniasklaidos bei valstybės vadovų paskelbtos iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vieną iš kertinių idėjų – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Pompastiškai patvirtinta idėja ir siekis mokytojo profesiją paversti prestižine virto labiau tolimu miražu nei realiai įgyvendinamu darbu.
Priminsiu ir tai, jog prieš penkerius metus kovodami už savo teisę į teisingą atlyginimą, šalies pedagogai, sulipę per langą, kelioms savaitėms įsikūrė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Po šio žingsnio ne tik, kad teko pasitraukti tuometei Švietimo ministrei, tačiau ir valdžiai duoti aiškius pažadus mokytojams, kad jų atlyginimai bus keliami.
Maži mokytojų atlyginimai – toli gražu ne vienintelė švietimo sistemos problema. Šalyje ir toliau drastiškai trūksta mokytojų. Skelbiama, kad šalies mokyklose trūksta apie 600 pedagogų. Tai jau ne vien Vyriausybės ar savivaldybių rūpestis, tačiau ir didelis galvos skausmas tėvams bei patiems mokiniams. Lietuvos moksleivių sąjunga puikiai supranta, jog ne tik mokytojai, tačiau ir mokiniai yra tapę neveiksnios Vyriausybės įkaitais, todėl išreiškė palaikymą Švietimo darbuotojų profsąjungos organizuojamam streikui rugsėjį.
Daug kritikos ministerija susilaukia ir dėl atnaujintų ugdymo programų. Šiais metais prasidėję programos atnaujinimo mokymai vyko neintensyviai, trūko lektorių, o dar blogiau, kad prasidėjus naujiems mokslo metams mokytojai neturės pagal šias programas atnaujintų vadovėlių.
Apie tai ne kartą esu pasisakęs tiek aš, tiek mano kolegos socialdemokratai. Žiniasklaidoje ir iš Seimo tribūnos ne kartą įspėjome valdančiuosius apie švietimo sistemoje besikaupiančias problemas, tačiau mūsų kritika taip ir liko neišgirsta arba buvo tiesiog ignoruojama.
Ignoruojama buvo ir mūsų paruošta rezoliuciją dėl mokyklų tinklo pertvarkos. Seimas atmetė ją, o tuo pačiu neišgirdo ir mūsų raginimų nedelsiant sustabdyti švietimo įstaigų tinklo pertvarką šalyje, siekti, kad vaikai liktų mokytis savo savivaldybėse, sudaryti galimybes savivaldybėms finansuoti norimas išsaugoti mokyklas ir klases savo biudžeto lėšomis, nustatyti vienodus mokyklų ir klasių dydžių reikalavimus tiek valstybinėms, tiek nevalstybinėms mokykloms.
Kalbėjome ir apie būtinus finansinius įsipareigojimus dėl mokinių pavėžėjimo įvedant griežtesnius saugiklius dėl pavėžėjimo atstumų. Siekį, kad vaikas būtų atvežamas ne anksčiau nei likus 30 minučių iki pamokų pradžios. Raginome užtikrinti visų mokinių galimybę lankyti norimus neformaliojo ugdymo užsiėmimus, taip pat steigti dienos centrus, spręsti dalies mokyklų ir klasių perpildymo problemas, nustatyti maksimalią pradinių klasių dydžio ribą iki 20, o vyresnių – iki 24, taip pat riboti mokyklų vykdomas atrankas, įgyvendinant „Tūkstantmečio mokyklų“ programą, numatyti aiškų strateginį tikslą, kad didžioji dalis joje numatytų lėšų būtų skiriamos paremti tam tikros kritinės infrastruktūros stokojančias švietimo įstaigas, taip pat kurių moksleivių rezultatai yra prastesni, neišskiriant ir mažesnių mokyklų.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga matydama, kad politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos nėra nuosekliai įgyvendinamas ir skaidrus, kreipėsi į visas Lietuvos parlamentines politines partijas kviesdama susitikti ir ieškoti būdų, kaip drauge siekti kokybiškų pokyčių ir imtis kompleksinių veiksmų. Be abejonės, Lietuvos socialdemokratų partija susitiks su profesinių sąjungų atstovais ir ne tik išklausys apie problemas sektoriuje, bet ir išreikš aiškų palaikymą mokytojams ir mokiniams.
Kviečiu ir raginu Vyriausybę nebekartoti klaidų, o išgirsti švietimo bendruomenę bei tuščius pažadus keisti realiais darbais. Streikas šiandieniniame geopolitiniame kontekste yra kraštutinė priemonė, tačiau jei nebus imtasi konkrečių veiksmų, kaip ir prieš keletą metų, būsiu vienas tų, kuris stovės kartu su mokytojais.