Šiuo metu jau rusai stengiasi kvailinti kitus – jų propaganda dirba iš karto dviem priešingomis kryptimis. Viena kryptis – tai vidinė auditorija, kuriai aiškinama, kad Rusijos armija labai gera ir antra pagal pajėgumą pasaulyje. Antra kryptis – Ukrainos ir Vakarų auditorija, čia sąmoningai skleidžiama „migdanti“ ir iliuzinį optimizmą kelianti „informacija“, kad rusų kareiviai kariauja apsiavę vos ne vyžas, yra totaliniai alkoholikai, Putinas serga vėžiu, karą Ukraina laimės be problemų, rusams baigiasi raketos, pinigai ir panašiai. Deja, ant tokių rusiškos propagandos kabliukų užkimba labai rimti ekspertai.
Rusų propagandos tikslas labai paprastas – sukelti melagingą optimizmą ir jam greitu laiku neišsipildžius, iššaukti nusivylimą. Optimizmas visada yra geriau nei pesimizmas, bet su viena sąlyga – jis turi būti neatpalaiduojantis ir nenuraminantis dėl priešo galimybių. Pavyzdžiui, jeigu žmogui įteigsi, kad upė negili, o jis plaukdamas ja staiga supranta, kad gylis didelis, o plaukti teks ilgai, tuomet įvyksta psichologinė panika ir neteisingi veiksmai. Visada geriau priešininką pervertinti, nei jo neįvertinti, aišku, su sąlyga, kad pervertinimas jokiu būdu nereiškia jo išsigandimo. Atvirkščiai, tai leidžia veikti protingai ir ryžtingai.
1939–1940 m. Žiemos kare suomiai nukaudavo per mėnesį iki 70 tūkst. rusų. Ukraina per penkis mėnesius nukovė apie 40 tūkst. rusų okupantų. Tai ryškiai per mažas skaičius. Mūsų draugai ir sąjungininkai ukrainiečiai turi kuo daugiau nukauti rusų kariškių, nes tik tokiu atveju Rusijos vadovybė pradės mąstyti. Dabar Rusijai tokie žmonių nuostoliai yra per maži, nes Kremlius niekada nevertino savo kareivių gyvybių. Tik labai didelis nukautų rusų kareivių skaičius nebus greitai kompensuojamas kita patrankų mėsa. Vakarai šiuo metu Ukrainai duoda beprecedentinę karinę pagalbą. Nei čečėnų laisvės kovotojai, nei Lietuvos pokario partizanai ar 1863 m. sukilėliai prieš carinę Rusiją net sapne negalėjo susapnuoti, kad juos kažkas iš užsienio galėtų taip rimtai paremti. 1941 m. Birželio sukilėliai išvadavo Kauną nuo rusų savo jėgomis ir vokiečiai įėjo į jau išlaisvintą Kauną. Be abejo, be vokiečių aviacijos ir puolimo visu frontu, mums nebūtų pavykę, tačiau faktas lieka faktu – Kauno studentai, darbininkai, buvę policininkai ir kariškiai išmetė rusus iš miesto.
Tad nepavarkime, remkime Ukrainą ir padėkime jai laimėti.
Ukrainai ir mums mirtinai reikalinga pergalė prieš Rusiją. Ne kompromisinė taikos sutartis, ne karo veiksmų įšaldymas, o tik pergalė. Rusija – tai tokia šalis, kuri visada buvo, yra ir, jei nebus nugalėta, bus agresyvi, puolanti bei kruvina. Jeigu pasaulyje dar vis yra politikų, kurie galvoja, jog su Rusija galima susitarti, tai tegul jie bent minimaliai pakartoja mokyklos laikų istorijos kursą ir ant sienos matomoje vietoje užsirašo Vokietijos imperijos pirmojo kanclerio Bismarko žodžius: „Susitarimas su Rusija nevertas to popieriaus, ant kurio jis pasirašytas“. Arba Rusija, arba saugi mūsų vaikų ateitis. Trečio kelio nėra.